Pro rakto skylutę...

<<...atrodo, kad kartais mintys negali egzistuoti be taškų, o šie be žodžių... taškuotos pėdos... taškuotas taškas ant taško galūnės...ir man tik norisi suprast, kodėl tiek daug jų...čia...pro rakto skylutę...>>

.................................................
Mažas liūdesys pro rakto skylutę, atsidūręs ties pačia širdies linija, vedančia į neprinokusių
vaisių sodą, kuris stovi ant aukšto akmens su devyniomis sniego dykumos erdvėmis...
...su drebančiom rankom, ištiestom į viršų...
...su skaudančiom akim beribiam veidrodžio dugne...
...su lašančiais pirštais nuo sūraus vandens...
...su rėkiančiom žuvėdrom viršum žvejo galvos...
...su mažu liūdesiu pro rakto skylutę į mano snaudžiantį vakarą...
...plyti devynios erdvės rasotam lange, apleistam neprinokusių vaisių sode...
.................................................

o kažkam šalta - per žemas dangus...
o kažkam karšta - per didelė saulė...
o kažkas eina ir nežiūri į priekį...
eina ir tiek...
per dangų ir saulę...
be marškinių ir gurkšnio šalto vandens...
nes kažkas nežino, kuo gimė... nežino ,ko bijoti... ko nekęsti... kuo džiaugtis ir kuo liūdėti...
nes tas kažkas tik kažkas, labai panašus į kažkokį namą be sienų...
.................................................

o man nerūpi, kad lelijos be rūbų...
o man ir taip gražus jų nuogas kūnas...
ir man vis vien ar šiandien aš mylėsiu...
ar tik mylėsiuos...
.................................................

Sutikau gitarą, kuri nusivedė į muziką,
Kur stygos baubia nesavais balsais,
Ir aistros apakinti akordai,
Muša prakaitą degančioj kaktoj,
Sutikau gitarą, be žodžių ir be akių...
Sutikau gitarą...
Ir išėjau kartu su ja namo....
.................................................

Kur skrendi, angele dangaus?
Kur skrendi?
Dar liko žemėj sergančių gyvųjų...
Ko tyli? Juk skauda, juk kenčia mirusieji po žeme...
Sugrįžk, negi velėna purvina tau svetima?
Sugrįžk, juk angelas tu be sparnų...
.................................................

O buvo taip...
Pražydo vanduo...
Sukliko paukštis juodas...
Numirė minkštas akmuo...
Ir nebeliko kuo tikėt...
.................................................

Man šalta...
Man piktdžiugiškai šalta...
Man šalta per patį vasaros vidurdienį...
Kojos linksta nuo didelių apdegusių žmonių...
Nenoriu liesti jų akim, bet degu nuo šalčio raudono...
Nuo karštai raudono jausmo....
Nuo smilčių geltonų...
Druska pasipila iš horizonto...
Ant mano gyslų mėlynų...
Sūru...
Per patį vasaros vidurdienį...
.................................................