Laiko tyla tavo veide paliko vėjo žymę

Laiko tyla tavo veide paliko vėjo žymę
Nubrozdintą, nugairintą rausvai.
Lyg saulėlydžio saulė ir pabiręs smėlis pavėjui.
Kaip smėlio audra danguje taip ir tavo akyse.
Sapnuok!
Sapnuok!

Bekylanti saulė nuo tavo plaukų metė
Tau šešėlį, pilkšvą ir geltoną,
Lyg būtum pajūry ankstyvą pavasario rytą
Ir girdėtum gaivų jūros ošimą ir jaustum
Akimirkos kvapą, tavęs nestabdančios
Ir nedažančios.

Tavo raudonumas nuo skruosto nubėgo
Kaip nubėgo vėjas nuo lūpų
Ir kaip dingo šaltas skonis
Su spalvom ir garsais.
Taip tu stovėjai ant jūros kranto geltono
Su šaltai gaivinančiu vėju ir tylėjai (mylėjai).

2004 03 10