Dievas davė

Dievas davė dantis, Dievas duos į dantis.         
Krūtį žįsim ir kartais gyvensime.                       
Plauksim pieno upe, kur šešėliai kramtys,
kad paskirtų valstybinę pensiją.

Tarp gyvenimo alfos ir daugtaškio x
duos į akį už akį pritvinkusią.
Plikos mintys įkąs ir viršugalviai pliks,
kad šukuosenos tilptų paminkluose.

Kandžios Dievas žodžius ne žaizdom, o randais,
pabučiuos, kai ištirpsim, į smilkinį.
Susirinksim dantis, gal pravers dar kadais
ir nupūsim šešėlį į dilgėles.

Išsirinksim ir dieną gimimo poryt
ir dantis pasodinti dar spėsime.
Ko nespėjo dangus iš tavęs padaryt,
tą pabaigsim prigulę pavėsyje.

Protas grįš iš mišių - išravėsim akis.
Atrakinsim ausis net lakštingalai.
Kas mums davė dantis, tas už mus atsakys -
ne mes patys save išsirinkome.