durys kvėpuoja deguonies skaidulom
jaučiu už jų visas pasaulis
laisvė, dūkimas ir saulės zuikučiai
bėgantys nugaros dryžiais
širdis spurda
kaip kiškis kepurėj
suprantu
nors už lango žiema
pas mane jau pavasaris
žydi gėlės
laukai nearti
šen bei ten vėjas kedena
jautrūs
gležni mano ūsai
kiekvienas lapelis
sukelia virpulį
už lango tu -
penktą ratą
ornamentais puošiu aš duris
savo meilės laišką rašau tau
o maistas man tik kūno tarša
laisvės atodūsis giliai slepiasi
tik balsas išlaisvintas
tapetais skardena pageltusiais
nugula ir vėl sūkuriuoja
skardus meilės trimitas
įelektrinęs orą
suskyla
nunešdamas rožės lapelį
pro orlaidę tiesiai tau į nasrus
tiek linkiu tau
kiek sau nelinkėčiau
uždarytas
įkalintas čia
tik klyksmu tau veržiuosi
ašarom
pro stiklą bejausmį ir šaltą