Draugas

Noriu būti draugu Tau, Jam ir Jai.

Jai noriu būti draugu todėl, kad su ja galiu kalbėti apie buities rūpesčių naštą, vaikų auklėjimą, apie madas, kurios keičiasi kaip pernykštis sniegas, apie kasdienybę, susidedančią iš apkalbų. Ir apie svajones, nes svajonės leidžia vaizduotei plėstis iki begalybės.

Jam noriu būti draugu, nes galėsiu kalbėti ne tik apie antrąjį galą. Juk, jeigu mažiau vyrai suktų galvą apie tai, seniai žmonija būtų užvaldžiusi ne vieną visatos planetą. Seniai nebereikėtų sukti makaulės, iš ko susideda pramogos ir gal seniau būčiau supratęs, kad tikrasis vyriškumas – būti amžinu vaiku.

O Tau noriu būti draugu, kad galėčiau išsipasakoti. Kalbėti kalbėti, kalbėti be perstojo. Ir visai nesvarbu, ar tu klausysi, ar tik apsimesi tokiu. Man užtektų ir tokios savimeilės, kaip tam katinui, kai pakasai pagurklį. Keista, ar ne: draskai nagais tam tikrą vietą, ir nieko, malonu, o, čia, - įbrėžė, įbrėžė…

Bet tarsi iš melagystės miego prabudo tikrasis Usonifuras ir sumurmėjo panosėj:

- Noriu būti draugu priešui, kad šis keiksnotų mane kiekviename kampe, maižiotų lyg koks girtuoklis prie medžio ar šiaip namo, koštų pro dantis manąjį vardą, nes negalėtų jo atsikratyti. Tai tikro draugo kaina: nori, labai labai, bet negali pamiršti.