Žinojau, kaip tu mirsi.
Ėjau nuleidęs galvą.
Kvepėjo miško spygliais.
Pilna dumblo širdis pati žinojo, kad nėra blogesnės pasaulyje. Geresnės – irgi.
Todėl.
Ant mano peties kabojo užtaisytas ginklas, pilna apkaba nepasitikėjimo šovinių, vienas jų – jau vamzdyje.
Taip tik atrodė.
Iš tiesų mes važiavom plentu, mano pėda spaudė pedalą, pagreitis rėmė į nugarą sėdynę,- galvojau – mirsim kartu. Aš ir tu.
Tu ir tu – mano svajonė. Tai tik noras, akimirksninis beprotis, niekad manęs nenugalėsiantis. Nenugalėsiantis mano tikrojo gyvybingojo “aš”. Netiesa, kad abu. Tada važiavau vienas su savo mintimis. Iš tiesų Tu buvai toli.
Ne, ne taip. Dar ne praeitis. Esamasis laikas. Spyglių kvapas. Iš tiesų dabar eini priešaky manęs, mes abu žinome, kad mano rankoje beprotis ginklas. Einu nenumaldomais žingsniais už tavo nugaros, tavo nuleistoje galvoje skaitydamas “aš- Meilė”. Ne kartą Tau mintyse sakiau: “Tu- Aistra”… Niekad Tau garsiai nesakiau. Dabar einu už tavo nugaros, Tu žinai, ką ir aš žinau.
Tikrai nenoriu tavęs žudyti. Man sunku su tavimi gyventi, bet be tavęs – pilka. Skaudžiai nešuosi svarinantį ranką ginklą. Tu žinai, ką aš galvoju. Žinai ir aš žinau. Tu ne pirmoji.
Tada buvo labai sunku. Pirmą kartą. Labiau norėjosi nusišauti pačiam. Raudojau kartu su Ja. Ji mirė mano rankose. Po to užlipau į dulkėtą palėpę, kur tūnojo vieniši paveikslo rėmai. Saulės spinduliai pro plyšius godžiai skambino cigaretės dūmus. Kaip šiandien atsimenu, buvo šiltas vidurvasaris, languose birzgė paklydusios musės. Surūkiau trečią cigaretę ir grįžau į gyvenimą. Be jos. Vis delsiau ją nušauti. “Ne dabar. Už kito posūkio”.
Dabar vėl kartojasi kažkas panašaus. Paširdžiuose – praradimo gniaužulys. Vėl išgyvenu ironišką likimo grimasą, ir tu ją jauti. Delsiu. Dar vienas posūkis. Tu puikiai jauti, kad aš tikrai galiu šauti, gal todėl eini neatsisukdama. Vieną kartą atsisukai, pakėlei į mane grynas atviras tiesias akis, kuriose buvo parašyta: “aš esu Meilė”. Norėjai pamatyti mano mintis. Esi Aistra. Žinau, kad tu mirsi. Norėjau, kad mirtum savo mirtimi – lėtai išblėstum. Atėjai į mano gyvenimą, žadėdama nieko nelaužyti. Maldauji manęs nešauti. Nešuosi savo ginklą ir vis delsiu. Dar. Ne dabar. Už kito posūkio. Dar pabūk, viltie. Šalia kliūdama už medžių šaknų eina Meilė, ji nežino, ar jai ir taip gera. Ji vaidina, kad gali gyventi be Aistros. Gal ir iš tiesų gali. Ji savo skaidriomis akimis matė, kaip aš suskirdusiu nykščiu įstūmiau į vamzdį steriliai švarų šovinį ir uždariau spyną. Tas diskretiškas judesys ir garsas labai nederėjo su Tavo rauda, keiksmai irgi ne vietoje. Lyg užmuščiau bitę tokiu atsainiu judesiu, kaip nuo veido atbula ranka nugenama musė. Nukrenta ant akmenuko lietaus lašas, galvoju, kad Tavo ašara, nes danguje nė debesėlio.
Nužudysiu. Žinau, jei tai vėl padarysiu, tada vėl, nepriklausomai nuo metų laiko, užlipsiu į palėpę, kur gyvena vieniši paveikslo rėmai ir balzganuose cigaretės dūmuose iškasiu dar vieną duobę. Skaudės. Meilė, visą laiką kalbinusi tai Aistrą, tai Protą ,nutyla. Gal mąsto, kur jai atsistoti.
Tu – mano Aistra. Neleisiu paprastai išblėsti.
Per mišką eina ištaršytais plaukais Aistra, iš paskos, su šautuvu rankoje eina Protas, jis tyliai, bet aiškiai taria: „Jei nori – bėk. Nešausiu.“ Ji nebėga. „Žinok, galiu neištverti ir šauti.“ Ji atsisuka.