nemigo naktys vilniuje I

Važiavau namo, tačiau, deja, namai buvo čia: burzgiančios, paliekančios tvankią dūmų šliūžę mašinos, dar smardesni, vos bepasivelkantys sunkvežimiai ir riebus, apčiuopiamą dangaus formą įgavęs oras, tamprus ir apgulęs, sukalkėjęs į didelį skaidrų luitą, nuolat judantį savyje, o drumzles nusodinantį apačion. Vos išsisklaidžius nusėdusiam autobuso garui, užpuldavo naujas ir braudavosi giliai į nosies šnerves, po rūbais, bandydavo susigerti į plaukus, o ausis, kur jos bebūtų paslėptos, užguldavo didelis dundantis triukšmas, sukeltas, matyt, tų pačių vograujančių automobilių variklių, dundančių lyg tamtamo būgnai arba fabrikų mašinos, gal netgi visas miestas, į kurį pažvelgus iš viršaus pamatytum jį šokčiojant būgno ritmu. Netgi dūmai, paleisti tų pačių variklių, savo kalatojimu varančių per miestą užkerėtas mašinas, užgriūdavo nosį tuo pačiu bumpsinčiu, tačiau nepastebimu ritmu, tokiu vienodu ir monotoniškai įkyriu, kokį sunku išgirsti, bet lengva jame pasimesti.
        Kai seserį partenkė mašina, mamą ištiko šokas, todėl tame būtinų daiktų į ligoninę sąraše, kad ir kiek į jį bepažvelgdavo, turbūt nieko nepamatydavo. Tačiau labai tikslingai, lyg regėdama jai vienai matomas trajektorijas, ji siuvo iš vieno kambario į kitą ir vis žvilgčiojo į tą sąrašą. Tėtis bandė sugriebti jos rankas ir jį atimti, tačiau mama tvirtai sugniaužė pirštus ir veržėsi sava kryptimi, bandė visaip prasisprausti ir prasmukti pro šoną, ir vis žvelgė visiškai tiesiai į sieną, lyg spręstų ant lentos užrašytą uždavinį. Tėčiui akimirką nuleidus rankas, mama greitai prisispaudė prie tarpdurio krašto ir vikriai praslydusi nulėkė į virtuvę, vis kartodama, jog reikia skubėti, tačiau ji net neatsisuko, kai tėtis atnešė žaliąjį sesers chalatą ir graudžiai jį ištiesė paklausęs, ar mama jo ieško. Nebegalėjau šio vaizdo daugiau išverti, todėl pasičiupau tarpduryje numestą lietsargį ir išbėgau į lietų, ten patekau į vograujantį, dirbantį savyje, rūkantį ir kvėpuojantį savo išpūstais dūmais miestą, drumzliną dangaus dugną.
        Bėgau nematydama kelio ir kliūčių. Šmurkštelėdama žmonėms po pažastimis juos pralenkdavau, nes judėjau greičiau nei jie. Autobuse pakėlusi galvą išvydau didžiulį, pilką ir gaivų lyg vanduo Teisybės tiltą, naujausiąjį laikraščių apkalbų objektą. Tuomet prasispraudusi pro žmones, grubiai, lyg vagis kliudydama paltų skvernus ir rankines, paskutinę akimirką palikau autobusą. Sunkiai, su didžiule jėga akies mirksniu užsivėrę durys prispaudė mano rankinuką, ir prieš autobusui jį nusivežant, dar spėjau pamatyti rėkiantį, lango stiklo skiriamą merginos veidą ir jos energingai judančias rankas, rodančias kažkokius ženklus. Bandžiau paklausti, ką ji bando pasakyti, dar šiek tiek pabėgėjau autobusui pavymui, tačiau bergždžiai. Likau akis į akį su tiltu, bauginančiu ir mįslingu, užgesusio miesto prieblandoje spindinčiu lyg gražiausias jo deimantas ir pagavusiu mano žvilgsnį dar autobuse. Po to jis jo nepaleido.
        Užsirėmiau alkūnėmis ant turėklo ir šmėkštelėjo mintis, kad matytoji mergina gali išmesti mano rankinuką kitoje stotelėje vildamasi, kad ateisiu jo pasiimti. Tačiau man jo nebereikia, pagalvojau. Aš būsiu visiškai kitas žmogus, pasikeisiu taip smarkiai, kad daugiau nebenešiosiu tų pačių rankinukų. Ir valgysiu visiškai kitą maistą. Bus sunku, tačiau tai bus tvirtas principas, kurio laikysiuosi. Taip pat pakeisiu šukuoseną, eiseną, netgi kalbėseną. Pamėgdžiosiu kokio nors filmų įgarsintojo dikciją, susipažinsiu su naujais žmonėmis ir viską pradėsiu iš naujo, - dėsiu visas įmanomas pastangas, kad tapčiau nauju žmogumi. Ir nebeturėsiu sesers- daugiau niekada nebeįsileisiu į tokius santykius. Būsiu beasmenis ir skaidrus krištolas. Upė.
        Visa tai galvodama žinojau, kad tai netiesa. Apačioje du žvejai pakėlė į mane galvas. Pamojavau.
        Perėjusi į kitą gatvės pusę pamačiau merginą iš autobuso. Vienoje rankoje ji laikė smilkstančią cigaretę, kitoje- mano rankinuką. Švelniai šypsojosi.
        - Džiaugiuosi, kad nusprendei nešokti, - kai prisiartinau, ji šyptelėjo dar šilčiau ir prisistatė. - Mano vardas Elzė.
        - Mano- Marija. Nė nemaniau nuo jo šokti, - visiškai neturėjau, ką jai pasakyti, todėl ties ja nė nestabtelėjau.       
        - Ačiū, - šykščiai pridūriau.
        - Nėra už ką, - Elzė, žvilgtelėjusi į raudoną šviesoforo šviesą, švelniai sulaikė mane už peties. - Tiesą sakant, pati turėjau išlipti šioje stotelėje, bet pražiopsojau. Kur nors eini?
        - Niekur.
        - Tada labai gerai. Eime pas mano brolį.
        Tai buvo gana keistas pasiūlymas iš jos pusės. Tačiau mano atsakymas buvo dar keistesnis, ir netrukus abi atsidūrėme visai prie katedros stovinčiame sename, tačiau prašmatniame name. Beveik nematydama kelio sekiau ją šviesiais mediniais laiptais ir visiškai nesuvokiau, ką darau. Vaizdas lyg migla plaukė pro šoną.
        - Atsivedžiau draugę! - vos pradariusi neužrakintas duris riktelėjo Elzė.
        Balsas nuaidėjo per iš pažiūros tuščią, tačiau pabrėžtinai netvarkingą butą. Peržengusi susirietusį, po durimis įstrigusį kilimėlį, susidūriau su netvarkingai permestų per kriauklės kraštą kojinių vaizdu. Iš šonų mačiau baltus, švariai nudažytus kambarius, iš pažiūros visiškai vienodus, su kiek netvarkingai besivoliojančiomis knygomis, drabužiais ir indais, tačiau viename mačiau kyšant viryklės kraštą, tad, spėju, ten buvo virtuvė.
        Pažvelgusi į tiesiai vonioje kabantį veidrodį, mechaniškai pasitaisiau plaukus.
        - Jos vardas Marija! - riktelėjo Elzė, tačiau vėl nesusilaukė jokio atsako. Pasukome viryklės link- taip, ten tikrai buvo virtuvė. O tiesiai už jos, hmm, miegamasis. Ant plataus, švariai pakloto baltut baltutėlio dvigulio čiužinio miegojo visiškai nuogi vyras ir moteris. Atrodo, išgirdęs triukšmą vyriškis sujudėjo.
        Žaibo greičiu nusisukau ir ėmiau skubiai eiti  durų link. Galva smarkiai svaigo, todėl, matyt, judėjau nelabai koordinuotai. Kur einu, nežinojau, lyg ir niekur eiti nenorėjau, norėjau tik susiriesti į kamuoliuką ir pasislėpti. Ties durimis užkliuvusi už kilimėlio vos nepargriuvau, ir žinau, jeigu būčiau pargriuvusi, atsikelti nebepajėgčiau. Įsikiščiau į burną nykštį, užsimerkčiau ir gulėčiau labai ilgai. Išsprūdusi pro duris į laiptinę, susmukau tiesiai ant žemės.
        Taip liūdna man dar nebuvo niekada gyvenime, tikrai. Prisiekiu. Mano sesuo guli komos būsenoje, o aš nežinau, ar ji dar sugrįš. Dar niekada taip siaubingai nesuvokiau, jog kažkas svarbaus gali imti ir išnykti visiems laikams. Kažkas tokio svarbaus ir artimo, kad tai apėmė siaubas, jog pats artimumas žmogui, pati draugystė, pats džiaugsmas privalo išnykti, nes tai nėra tikra. Nes tikra - tik kažkas baisus ir grėsmingas.
        - Marija, - Elzė atbėgo paskui mane. - Nepyk, aš nežinojau, kad mes rasime jį tokį. Na, neverk gi, aš labai atsiprašau.
        Žliumbiau visiškai negalėdama susivaldyti. Elzė atsargiai mane apkabino ir padvelkė žmogiška šiluma, o aš susigraudinau dar labiau.
        - Gal kas nors atsitiko? - Elzė pabučiavo man kaktą. Nieko jai neatsakiau, tik prapliupau dar garsiau sriūbauti.
        - Nesakyk, jeigu nenori, - lėtai linguodama ji pažvelgė į viršutinės laiptų aikštelės langelį. Kurį laiką tylėjome. Tada, labai mane išgąsdindamos, apačioje trinktelėjo laiptinės durys. Kažkas ėmė lipti aukštyn, ir dar niekada niekieno žingsniai man neskambėjo taip grėsmingai.
        Įsikniaubusi Elzei į kaklą ir nedrįsdama pakelti akių, klausiausi, kaip įėjęs žmogus užlipo iki mūsų aikštelės ir kurį laiką, turbūt tik sekundę, bet ji man labai prailgo, stovėjo, o tada padėjo nemaloniai čežančius maišus ant žemės.
        - Elzyte, gal kas atsitiko? - išgirdau pagyvenusios moters balsą, dvelkiantį vienatve ir prasmės nesuteikiančiais virtuvės kvapais, persimaišiusiais su užsistovėjusio, beveik negyvenamo, buto dvelksmu. Įsivaizdavau, kaip parėjusi moteris sudės maišus ant spintelės ir ims lėtai, netikslingai traukti iš jų maisto produktus ir dėlioti į spinteles.
        Ačiū Dievui, Elzė papurtė galvą, ir moteris, toliau brazdindama maišus, ėmė lipti aukštyn. Tuo metu visiškai viskas buvo nereikšminga, bet man palengvėjo. Taip lengva buvo būti užsikniaubus Elzei ant kaklo, nors ir girdėjau visas savo mintis skaidriai ir aiškiai, daug iš proto varančių minčių vienu metu. Viena per kitą jos gremžėsi ir spraudėsi į mano galvą- kad tai aš įniršusi nesusivaldžiau ir stumtelėjau seserį po ratais. Vis iš naujo ir iš naujo regėjau tą akimirką, kai mašina siaubingu greičiu artėja. Vis klausiau save, ar dar galėjau Agnę kaip nors sučiupti, galbūt pagriebti atgal. Vėl ir vėl mačiau tėvų veidus, girdėjau jų balsus ir užuodžiau ligoninės kvapą- baisų, įsitikinusį savo teisumu ir jau niekuomet manęs nebepaleisiantį. Kas sekundę, dar nebaigusios savęs, sugrįždavo vis tos pačios mintys ir reikalaudavo vis iš naujo ir iš naujo jas mintyti. Jos  niekaip nenustojo, sukosi ratu, vis sukosi, brovėsi, ūžė, niekaip nebepaleido nė sekundei. Tačiau Elzės glėbyje, tame niekur, kur nieko nieko nebemačiau, suvokimas, jog viskas yra baisu, šiek tiek rimo ir slopo. Kelių naktų nemiga davė savo ir pamažu mane apėmė drungnas mieguistumas.
        Staiga pro duris galvą iškišo Elzės brolis.
        - Užeikite, - valiūkiškai šyptelėjo. - Mes jau apsirengę.





To be continued...