Laiškas draugui, atvykstančiam manęs aplankyti į svetimą šalį

Turbūt taip visada būna. Apgauna tave, pažada, sako, keliauk, surasi save, surasi tą gyvenimo prasmę, kuria kaip pasaulio taika, mano pastangomis mesti rūkyti, paparčio žiedu pradedu netikėti. Nemesiu rūkyti ir tikrai nebeįsisiūsiu aš po oda to žiedo, surasto drėgna, supuvusia lapija trenkiančio močiutės kaimo papartyno atokiausiame kamputyje (ten turėčiau pasilenkti, stipriai susiriesti, atremti smailius kelius į šerpetotą smakrą, būčiau priverstas kvėpti tą sliekiško derlingumo tvaiką, kad nepamatytų, neužkluptų manęs, nesiryžtančio, bailaus, prakaituotomis rankomis, nes suvokčiau, ir dabar žinau tikrai, kad negalėčiau atkartoti pasakos, barbariško mito, žeisti save patį, nė už pažadėtus turtus, nepajėgčiau). Ir gyvenimo prasmės kelionėse neieškočiau, nes nesugebėčiau. Radęs nesuvokčiau, prabindzinčiau pro šalį, užsivėpsočiau į baro lange išrašytas raides, į mane dėbsantį susiraukusį senį, į vietinę šiukšlę ar į nudilusią koloną, ar ginčiausi nuo įkyraus prekeivio (būtų kaip visada nejauku, ir sukčiau nuo jo akis, spartinčiau žingsnį), o gal tuo metu apeidinėčiau (lėtai ir atsargiai, sako, jie jaučia menkystos, tai yra, mano, baimę) pririštą, bet įdėmiai spoksantį į mane šunį. O paskui su apgaulinga ramybe valgyčiau ledus ar gerčiau kavą tokių pačių kaip aš - suprakaitavusių, nutrintomis kojomis ir atbukintais veidais turistų nutupėtoje aikštėje, vaidindamas, kad esu atsipalaidavęs, kad mėgaujuosi, kad jaučiu tų ledų ir kavos skonį, kad kiekviena mano kūno ląstele nejaučiu sirpstančio manyje nuovargio, kad nejaučiu tos įtampos, kurią man sukelia naujos vietos ir besistumdančių, įnirtingai bandančių kažką įžvelgti toje nuvalkiotoje, istorinių faktų ir restauratorių nesuskaičiuojamų valandų pritvinkusioje erdvėje. Sako, kad kiekviena kelionė užgrūdina, atrandi kažką naujo ir itin svarbaus, apie ką galėtum mintyti visą savo likusį gyvenimą, rodyti mirgantį, galvos skausmą keliantį video įrašą, įkyriai pasakoti draugams (cha, nusijuokčiau, nebent Nilo krokodilas tau būtų nukandęs kurią nors kūno dalį žemiau ar aukščiau liemens). Ir sakau tau, kelionė nesuteiks nusiraminimo, tik pažadins tą kelionių troškulį arba atbaidys, užsimirši, pamatysi, tu ją nusipurtysi kartu su kelionės dulkėm, prilipusiais kvapais ar muilo putose paskęs, nugargaliuos geležiniuose tavo miesto viduriuose kartu su nuo tavo plaukų braukiamais, šampūnu kvepiančiais vandens lašais. Kai grįši, užsirašyk ant nuotraukų, ant visų, pasižymėk savo teritoriją, padėk ženklą, savo ranka pakeverzok vietovių pavadinimus, juokingus, keistus, sunkiai ištariamus, dar sunkiau užrašomus (pamatysi, praleisi kokią raidę, dvejosi, nejaukiai jausdamasis žvilgčiosi į žemėlapį, į išsaugotus muziejų bilietus, ryškiaspalvius atvirukus). Man taip ir nutiko (ir tau, ir tau nutiks, tik būk pasiruošęs, atremk skydą į žemę, atsiraitok marškinių rankoves). O juk, pamanyk tik, broviausi į nepažįstamus miestus (taip maniau tada), dar nematytus (susapnuotus, skaitytus, papasakotus) kalnus, į kuriuos keliavau automagistralės uodega ir lėktuvo ūžesiu. Taip grįžęs ir nesupratau, kas įvyko. O dabar jau žinau. Ir keliauju vis daugiau ir daugiau tik tam, kad įsitikinčiau dar kartą, kad kur tik neieškočiau, visur galiu priprasti, prisitaikyti, prisitrinti visu savo kūno svoriu ir nuo jo sklindančia šiluma, visur galiu susirasti pažįstamų (netgi draugų, pamanyk sau), kiekvienoje planetos ataugėlėje yra manęs laukiančių darbų, man palankių moterų, ir kad galiu švebeldžiuoti, burbuliuoti, svaičioti, gestikuliuoti man visai svetima, sunkiai manyje ataidinčia kalba. Juokingiausia, kad ir žmonės, tos ar kitos mano aptiktos vietos gyventojai (neseniai pastebėjau, kad visi jie kažkuo vienodi, kam slėpti, tai mane kiek nuliūdino) mane supranta, atsako. Man linksi, purto galvą, šypsosi karts nuo karto (gal pajuokiamai, gal iš tikrųjų ir nelabai supranta, juk ir aš neretai linksiu ir šypsausi, purtau galvą, kai svetimi jų žodžiai slysta mano oda ir įnoringai ignoruoja mano ausis ir smegenis). Geriau pagalvojus, visur, kur tik keliauju, esu aukštas (nebėra nei guliverių, nei nykštukų, nebeturiu su kuo lygintis), ir nelabai gražus (nebėra nei siaubūnų klajonėse į itakes, nebeturiu su kuo lygintis), visur kiek neįprastas (nebėra nei užkeiktų princesių, nei Mėlynbarzdžių jaunikių, nebeturiu su kuo lygintis), visur vienišas (nebėra geležinėm klumpėm avinčių, desperatiškai klajojančių nuotakų, nebeturiu su kuo lygintis). Taip ir gyvenu, žinai, keliauju, kad nereikėtų sugrįžti. Ir tavęs laukiu. Vis labiau. Kad galėčiau kartu su tavim valgyti ledus ir apsimesti, kad mėgaujuosi jų skoniu.