daug tavęs...

Kiek daug visko man reikia ir reikia:
daug dangaus, daug tavęs, daug medaus,
daug cinamono kvapo, daug juoko,
daug ramybės ir kartais lietaus...
Kartais vėjo - jis nupučia nerimą
ir tą debesį, didelį, juodą,
po kuriuo, kai man baisiai sunku,
aš beviltiškai ieškau paguodos...
Kartais reikia savo namų,
savo stogo su savo kaminu,
kad kampe, ant savo grindų,
po gyvenimo rimto egzamino,
aš galėčiau tyliai suklupt...
... ir palaistęs jausmais parketą,
laukti kol jisai atsilups,
ir tada vėl prikalti iš lėto...
              ir... kasnakt vėl iš naujo sapnuot:
              daug medaus...
              daug ramybės...
              ir... lietų...