Skiriu Intui

Vaclovo legenda

Kaip rėva upelio audžia
Siūlą gyvą sidabrinį
Linksta pievžiedis ir glaudžias
Saulės pūkas gelsvas, grynas

O paskui kartu subėga
Prie burnos šypsniu dabintos
Tais plonais plaukelių bėgiais
Baltas iškarpytas bintas

To rimtumo, to tikrumo
Su kaupu per dieną velias
Akmenynas, keras, krūmas —
Mosėdžio vingiuotas kelias

Vėjas nuneša per lauką
Lašą prakaito ir juoką
Mintys kaip laiveliai plaukia
Apkabina, kviečia šokiui

Garbanom žemyn nuskrieja,
Švelnumu artyn pritraukia
Traktorinių lynų rėjom
Akmenys atgiję plaukia...

Veido rustanti palaukė
Lūpas šypsniui susidėjus
Laukė šimtmečiais, sulaukė
Ir žmogaus, ir išradėjo

Saulėtam žaliajam rūme
Akmenin įaugęs skrenda
Vaclovo skaidrus orumas —
Jo barzdotoji legenda...