Lapkritis (II)

II

Tinkle nebespurda žuvis juoda  prieš naktį
širdis vis sopa lyg sukandžiota  falangų
siaubingai  neramu ir  ima tankiai plakti
man pulsas kai ryte tavęs nėra prie lango

į rudenį romiai  panirusios  į  lemtį
apkurtusios tylos kur gal tik akys aidi
savęs paties man pradeda nebepakakti
kad vėl pradėčiau ir mylėti ir gyventi

liepsna degtuko laižo šaltą snaigės žiedą
iš lapkričio tamsos per kalkes purvą sniegą
brendu labai lėtai kol pagaliau nutolstu

ir tuo pačiu taku atgal  daugiau negrįšiu
sultingos  lūpos rodos nuo  pernykščių vyšnių
mane pagirdo bet girtumas greitai slopsta