Drugelis

Šiandien šoksiu nuo pasaulio krašto.
Gal krisdama pavirsiu oranžiniu drugeliu ir nuplasnosiu į pievą, pilną žydinčių dobilų, kuriuos godžiai grumuliuoja iš padilbų žvelgianti juodmargė. Ir mane pagaus per pievą lekiantis vaikas, kuris atsargiai paėmęs už sparnelių įkiš mane į stiklainį ir ilgai dar žiūrės pakėlęs jį prieš saulę į mano beviltišką blaškymąsi. Ir aš imsiu silpti ir nutūpsiu ant stiklainio sienelės pailsėti. Vaikas nubėgs namo pasiimti smeigtuko, numetęs stiklainį į žolių pavėsį. Ir man bus baisu. Baisu, kad vaikas gali nerasti smeigtuko ir aš amžinai pasiliksiu permatomame pasaulyje. Tada aš pamatysiu kitą drugelį, linksmai skrajojantį netoliese. Ir staiga man pasidarys siaubingai graudu. Ir aš imsiu nekęsti savo stiklinio narvo, linksmuolio drugelio, karvės ir net vaiko, kuris mane pamiršo. Ir tada grįš vaikas. Jo mažame delne kažkas retkarčiais sužvilgęs, užkliūdytas saulės spindulių. Ir aš nieko nejausiu. Net ir tada kai smeigtuko smaigalys pervers mano gležną kūnelį. Ir aš jau nematysiu kaip vaikas prismeigia mane prie specialiai man padarytos pagalvelės ir didžiuodamasis savo laimikiu padeda į lentyną prie kitų drugių. Ir aš nespėsiu pagalvoti, kodėl būtent šiandien šokau nuo pasaulio krašto ir kodėl pavirtau drugeliu ,ir kodėl nuskridau į žydinčių dobilų pievą, kurioje ganosi karvė ir drugelius vaiko žmogus. Ir vis dėlto aš jausiuosi nepaparastai laiminga.