Kai močiutė tavo moderni

Gyveno žydas kompozitorius kurį laiką Niujorke. Kurį laiką dėl to, kad prieš tai dar nebuvo gimęs, o po to jo jau nebebuvo. Gyveno tais laikais, kurie ateities kartoms atrodo rojus žemėje. Gyveno iš melodingų meilės tematika pasižyminčių vykusiai gaminamų dainų. Turėjo brolį, padėjusį gaminti dainas. Gyveno, palyginus su kitais to laikmečio didžiavyriais, nelabai kam kenkė. Kartais išgerdavo, parūkydavo - juk tais laikais ant cigarečių pakelių grasinimų nerašydavo ir atbaidančių - susidomėjimą keliančių nuotraukų neklijuodavo - gerbė žmogaus privatumą. Mylėjo žydas kompozitorius žmones - šaknys jo rusiškos buvo. O žmonės mylėjo žydą kompozitorių. Dėl jo melodingų dainų apie meilę. Kaip šauksi, taip atsilieps - linksėdamas galva kartodavo žydo kompozitoriaus brolis. Neaišku nei kas, nei už ką, bet brolį irgi mylėjo. Ateinančių kartų žmonės irgi myli žydą kompozitorių - už tai, jog jo dainos keletą kartų per savaitę jiems iš naujo įrodo buvusį rojų žemėje.
Penkioliktame aukšte sedėdamas prie pianino, apsirėdęs berankoviais marškinėliais ir keistai languotom kelnėm, šiltom popietėm nemąstydavo žydas kompozitorius. Linksmindavosi besigraudendamas. Tamsių plaukų apribotame veide tampriai suspausta šypsena, laikanti neuždegtą cigaretę. Keista, bet ne tokį jis norėjo, kad jį prisimintų.