Troleibuso istorijos

Mes su draugėm turim kiekviena savo herojų ar heroję, kurie kaip bendrakeleiviai praskaidrino mūsų monotonišką kelionę troleibusu. Maniškis, pavyzdžiui, atsiprašinėjo visų aplink stovinčių, jei jiems trukdo, o paskui išsitraukė mažytį kišeninį peiliuką ir jį prikišęs prie suakmenėjusios iš siaubo šalia stovėjusios moters kaklo, jos pagarbiai prašė jam netrukdyti. Paskui ramiai ir, rūpestingai statydamas kojas, išlipo. Mano draugė turi savo herojų. Jis puolė ant kelių autobuse ir šaukdamas religinėje ekstazėje kvietė pakeleivius atsiversti ir klauptis. Pasekėjų šis autobusinis apaštalas, deja, nerado. Trečiajai draugei pasisekė važiuoti su vienu, kuris spjaudė į visas puses. Kitas krapštė „zelionke“ suteptas šašuotas plaštakas ir šypsodamasis žvalgėsi į beviltiškai besistengiančią į jį nekreipti dėmesio auditoriją. Didžiausios mūsų pagarbos ir kartu pavydo nusipelno viena iš kolekcionierių, kurios kelionė troleibusu pasižymėjo tuo, kad jo vairuotojas išprotėjo ir niekur nestodamas lakstė po miestą. Ką jau kalbėti apie pakeleivius, kurie mums padovanojo  įvairiausių epitetų ir visai nepagrįstų nuopelnų, profesijų, išsilavinimo, išvaizdos spėjimų, prikišo nesugebėjimą stebuklingai sutraukti visas savo kūno molekules, netikusį rankinuko dydį, išpūstų akių įžūlų sukiojimą. Arba įlipa apšepęs diedutis, ramentais pasiklibinkščiuodamas, tu tik strykt, užleidi jam vietą, o jis staiga tau per visą troleibuso suspaustą erdvę kad drėbs – kurva. Taip ir lieki išsižiojusi. Arba būna tokių, kurie pavagia piniginę ar prapjauna rankinuką. Arba gnybteli. Buvo ir toks, kuris norėjo susipažinti. Besibučiuojant dantys skimbtelėjo. Bet, aišku, gi ne troleibuse. Čia jau nebe ta istorija. Nežinau kodėl, bet man kontrolieriai sukelia nepaaiškinamą siaubą. Nors ir prieš kelias minutes buvau tikra, kad turiu mėnesinį bilietą, kad jis tikrai neliko kitam rankinuke, kad pasižymėjau talonėlį, kad užleidau invalidui, senam žmogui ir besilaukiančiai moteriai vietą, tik pamačiusi įlipančias, siausiančias visus glaudžiu ratu, iš kurio, būk ramus, nepabėgsi, neiššoksi, moterėles, staiga suvokiu, kad talonėlis iškrito man iš kišenės, kad niekaip neįrodysiu, kad jį dabar mindo kažkieno sunkiais snieguotais batais apauta koja, o kad ir mano mėnesinis bilietas, kurį tikrai turiu, liko rudajame rankinuke, kad aš tikrai nenorėjau jausti šią smerkiančią tylą ir matyti slapčia besisukančias mano pusėn bendrakeleivių galvas. Visa tai pralekia mano sąmone per keletą sekundžių, o vėliau atsitokėju, kad kontrolieriai jau seniai pro mane praėjo, o aš vis dar kvailai tebegniaužiu rankoje spaustuvės dažais kvepiantį žalsvą talonėlį... Įdomu vėpsoti į besišnekančias pagyvenusias moterėles. Atsisėda šalia visai nepažįstamos, ir pamažu užsimezga pašnekesys. Keisčiausia stebėti ir klausyti ne tai, apie ką jos šneka (galima lengvai įspėti – kainos, sodo derlius, valdžia, jaunimas ir pan.), bet kaip yra šnekama – nusisukant, lėtai atsidūstant, ramiai paklausiant, linguojant galvą, taip lyg norint parodyti, kad iš tiesų ne taip ir įdomu, ne taip ir nauja, ir kad yra dar daug su kuo pasišnekėti ir be atsitiktinai prisėdusios troleibuso kaimynės. Vienatvė, nuovargis čia neminimi, tai būtų negarbingas orumo taisyklių pažeidimas begaliniame stotelių virtinės kodekse. O dar tie besišnekantys mobiliu telefonu dvasiniai ekshibicionistai. Iš jų sužinai ir visas stoteles, pro kurias važiuojame, jo ar jos pašnekovo vardą, šeimyninę padėtį, jo begalinį norą tuojau pat stryktelėti iš troleibuso ir įgriūti pašnekovui į glėbį, vėliau tau yra leidžiama sužinoti vakar išgertų butelių kiekį ir Jono panos išvaizdos įvertinimą balais, ir tas begalinis nesuvaldomas žodžių srautas, tas blogai paslėptas troškimas apsnūdusiai auditorijai pranešti apie save.
Neseniai perskaičiau melancholišką skundą, kad šiuolaikiniame troleibusų pasaulyje nėra vienybės, bendrumo jausmo ir pan.; lyg visi važiuoja kas sau, nekreipdami dėmesio nei į troškų pakeleivio artumą, nei į jo galvoje bręstančias, tuojau ir nykstančias idėjas, maišelyje besisiūbuojančią tarą ir pan. Jau seniai supratau, kad troleibuso kvėpuojantįjį, gyvąjį turinį geriausiai suvienija kvapas. Tikras, šlykščių šlykščiausias kvapas, dvokas, kuris tave vimdo uždarytų langų pailgoje dėžutėje. Ir žinai, kad neišlipsi, kad neužteks ryžto brautis pro kūnus, juos stumdyti ir atsiprašinėti, būti varstomai piktų žvilgsnių, kad pagaliau jau pažymėjai talonėlį, kad jau turi paramą tų, kurie išgyvena bendrą kančią kartu su tavimi, kad vis tiktai kažkoks nuotykis, išblaškantis niūrią ir užsitęsusią kelionę. Matai, kaip bendrakeleiviai žvalgosi į tą ryšulėliais apsikarsčiusią, purvinais skarmalais apsirėdžiusią žmogystą, kuri ramiai atsisėdusi nė neįtaria (o gal ir įtaria ir sadistiškai mėgaujasi, lyg monospektaklio aktorė, įtraukusi auditoriją savo vaidiniman, juokiasi iš mūsų šiek tiek išpūstos teatrališkos kančios, kerštaudama už panieką, pašaipą, aukštas kainas ir dar nežinia ką), kaip akys vaizdžiai užsiverčia aukštyn, jai pakrutėjus, kaip suokalbiškai mes susižvalgom, atsidūstam iš palengvėjimo jau išlipę, kaip demonstratyviai spaudžiam prie nosies megztinio apykaklę ar tylutėliai šnabždamės, krypčiodami galva jos pusėn. Tada ir jauti, kad troleibusas nėra tik surūdijusio metalo, nutrintų senų rankinukų ir numindžiotų batų, besigrumiančių jaunų ir senų kūnų, prakaito, skurdo apraiškų, išsivadėjusio pigaus alkoholio ir senų radiatorių  skleidžiamos troškios šilumos kupina liūdna ir apatiška kelionė iš taško A į tašką B.