Snaigės ant blakstienų

Pradžioje buvo žiema.
Ir lengvos it pūkas snaigės ant blakstienų. Šiltuose namuose žmonės gėrė arbatą su citrina. Jų namų laiptinėse miegojo kiti žmonės. Jie irgi gėrė. Tik citriną naudojo užkandai. Lengvos snaigės vėlėsi į plaukus. Kepurė tik būtų išgąsdinusi jas. Todėl niekada nedėviu kepurės. Jos prasmenga mano plaukuose. Dingsta be žinios. Tik jų niekas neieško kriminalinių laidų epizoduose, aprašant ypatingas jų žymes.
Privalėjau užsimerkti. Snaigės suposi ant blakstienų. Pirštuotom rankom gaudžiau jas it cukraus pudrą iš dangaus. Jos mirdavo man ant rankų. Viena po kitos. Viena po kitos. Viena po kitos..savižudžių tauta. Snaigės ant blakstienų. Pro šlapias blakstienas mirga naktinio miesto žiburiai. O jos vis krenta. Galėtų kilti. Tada pasiimtų ir mane. Ir aš, kartu su jomis norėčiau nukristi kažkam ant blakstienų. Bet jos tylėdamos miršta. Ant mano rankų, nosies galiuko...Supimosi ant blakstienų įkarštyje. Šaltyje. Manyje. Tavyje...