Sutemų radijas

- Labas vakaras! Su jumis radijas “Ekscentrikai”. Saulė leidžiasi 21: 58, teka – 4: 47. Būtent šį laiko tarpą mane pavaduos Drėjus daugelio jau pamėgtoje laidoje “Sutemų radijas”. Kaip įprasta per naktį joje išgirsite daug “vežančios” muzikos. Iki pastarosios laidos liko dar keletas minučių, taigi siūlau niekur nepabėgti, o pasiklausyti keletą roko šlagerių.

Laikas eina...

  Visi padarai privalo maitintis ir gerti, kad ir kas jie bebūtų.

Laikas eina...

  Skonis yra kiekvieno atskiras reikalas. Vienam pakanka ir duonos su vandeniu, o kitam neužtenka varlių kojelių su kelių šimtų metų senumo vynu.

Laikas eina...
  21: 58, nusileido Saulė.

  Mes privalome gerbti kitų ŽMONIŲ nuomonę bei pomėgius.

Laikas eina...

  Aš pasiėmiau savo paltą ir jau žadėjau išeiti, bet, pasižiūrėjęs pro langą ir pamatęs, kad pradėjo lyti, pasiėmiau skėtį. Londonas niekada nedžiugino gyventojų oru (smogą visada pakeisdavo kokia nors kita bjaurastis, kad ir mažiau kenkianti sveikatai). Tačiau šiandien man visa tai nerūpėjo. Aš mąsčiau apie pasimatymą su nuostabia mergina, su kuria susipažinau naktiniame klube.
  Viskas įvyko praeitą savaitę, kai aš eilinį kartą nusprendžiau praleisti vakarą ne savo bute, o naktiniame klube. Tą vakarą klube buvo kažkaip keista. Nekoncertavo jokia grupė, nebuvo net didžėjaus, paprasčiausiai buvo garsiai įjungtas “Ekscentrikų” radijas, kurio eteryje viešpatavo laida “Sutemų radijas”. Taigi visi paniurę sėdėjo prie baro. Aš taip pat prie jų prisidėjau, nes namuose būtų buvę dar nuobodžiau. Po kelėtos taurelių viskio pro duris įėjo moteris ir prisėdo ant gretimos kėdės. Keisčiausia, kad niekas net nepažvelgė į ją, nors ji buvo neparastai graži. Dirbdamas prie kino filmų, kad ir dekoracijų dizainerių, aš matydavau begalę gražių moterų, tačiau tokios dar ne. Aš nusprendžiau ją užkalbinti, kai staiga supratau, kad nepaprastai bijau. Bijojau taip lyg koks šešiolikmetis prieš užkalbindamas patikusią merginą. Ji linksmai nusišypsojo ir paklausė ar aš galėčiau jai pastatyti gėrimą. Aš kažką nesuprantamo suveblenau, o ji paprašė barmeno raudono vyno taurės mano sąskaita. Barmenui nuėjus atnešti užsakymo, ji atsigręžė į mane. Aš pamačiau kokios didelės ir nuostabios jos akys. Atrodė, kad praslinko valandos man bežiūrint į jos akis, nors logika teigi, kad prabėgo vos pora minučių. Pasirodė barmenas su vynu, ji nusigręžė, o aš atsipeikėjau. Nugėrusi gurkšnelį vyno, ji atsistojo, išsiėmė iš rankinės vizitinę ir padėjusi ant baro pastūmė man. Jai nueinant aš vėl kažką suveblenau, o ji tik atsisukusi nusišypsojo gundančia šypsena ir išėjo laukan. Pasėdėjęs dar kelias minutes, aš taip pat išėjau. Grįžęs vizitinę užmiršau.

Laikas eina...

  Radau ją tik po poros dienų savo švarko kišenėje. Ant kortelės buvo užrašyta:
  “Aplankykite pačią geriausią sendaikčių parduotuvę Londone. Daugiau informacijos ieškokite telefonu. Teiraukitės direktorės Veinos Maklein. ”
  Aš pagalvojau, kad vardas tikriausiai ne angliškas, o mintyse savęs paklausiau: “Ką tokia pupytė veikia sendaikčių parduotuvėje, būdama kad ir direktore? ” Daugiau nebegalvodamas paskambinau jai. Ji paklausė kodėl aš taip ilgai nepaskambinau, o aš pamelavau kažką apie užimtumą. Tuo metu man nekilo klausimo iš kur ji žino, kad skambinu būtent aš. Dabar šis klausimas kirbėjo galvoje, tačiau aš ignoravau jį. Ji pasiūlė susitikti ateinančios dienos vakare netoli nuo miesto pakraščio esančioje kavinukėje. Aš labai nudžiugau (ta kavinė yra visai netoli mano namų, taigi galėsiu neimti automobilio ir nesibaiminti dėl alkoholio) ir sutikau.

Laikas eina...

  Artėdamas prie kavinės pagalvojau, kad butų visai neblogai, jeigu pavyktų nusitempti ją į lovą. Taip besvajodamas greitai pasiekiau kavinę ir nieko nelaukdamas užėjau vidun. Žmonių buvo mažai ir Veiną aš iškart pamačiau. Ji sėdėjo pačiame tamsiausiame kavinės kampe ir pastebėjusi mane pasisveikindama kilstelėjo ranką. Pakabinęs paltą bei skėtį aš nuėjau prie jos staliuko. Užsisakę raudono vyno mudu pradėjom kalbėtis. Netrukus ji pradėjo flirtuoti, o aš vėl įsispoksojau jai į akis. Kvailys! Tačiau Veina į tai nekreipė dėmesio. Keista, bet šįkart taip spoksodamas sugebėjau rišliai kalbėti.

Laikas eina...

  Po mažiau negu valandos mes išėjome iš kavinės, nes Veina pasiūlė nueiti pas ją į namus. Pastarąsias dvidešimt minučių aš sugebėjau atsiplėšti nuo jos kerinčių akių, bet tada mane pradėjo neraminti kitas dalykas. Paprastai aš nenusigeriu ir tuo labiau nuo kelėtos taurių vyno, o dabar nuo pastarųjų buvau ganėtinai įkaušęs. Tai mane ir neramino.

Laikas eina...

  Lietus labai sustiprėjo, ir pasiekę jos namus mes buvome kiaurai permirkę. Prisiminiau savo skėtį ir nusprendžiau, kad jį pamiršau kavinėje. Veinos butas buvo erdvus – nedidelio penkiaaukščio penktasis aukštas. Ji pasiūlė man nusirengti šlapius drabužius ir prisėsti prieš židinį (tikrą!), o pati nuėjo persirengti į miegamąjį. Jos iniciatyvai aš net neketinau priešintis. Nusirengiau ir laukiau.

Laikas eina...

  Veina greitai pasirodė. Ji vilkėjo tiktai ilgą juodą peršviečiamą suknelę ir šypsojosi šįkart kažkaip keistai, bauginančiai. Nusprendžiau į tai nekreipti dėmesio. Ji atsigulė ant manęs ir pradėjo laižyti mano krūtinę. Šiek tiek nustebau, ir ji, matyt, tai pajuto, nes pradėjo bučiuoti kaklą. SKAUSMAS! Reakcija suveikė staigiai, ir aš, nustūmęs Veiną, pašokau nuo sofos. Paliečiau kaklą – kraujas, pasižiūrėjau į merginą. Jos lūpos buvo kruvinos, o, jai nusišypsojus ta bauginančia šypsena, vienas lašelis kraujo nuo lūpų kampučio nuvarvėjo žemyn. Galvoje mintys susiskaldė į du asmenis. Vienas manęs klausinėjo kodėl po perkūnai aš stoviu vietoje ir nebėgu, o galiausiai pradėjo klykti aukštu veriančiu balsu. Tačiau pastarasis balsas vis silpo, nes jį užgožė kitas asmuo sakantis, kad mergina tik turi gan keistus seksualinius pomėgius. Šis balsas mano galvoje mane nepaprastai gąsdino, nes aš juo... tikėjau? Ir, o Dieve, paklusau jam. Veina toliau šypsojosi, o aš lėtai ėjau jos link. Prisėdęs aš pajutau nenumaldomą norą, kad ji man dar kartą įkastų. Ši mintis pažadino jau spėjusį nutilti klykiantį balsą, ir šįkart jis klykė dar garsiau. Mergina pasilenkė prie mano kaklo ir aš pajutau skausmą, tačiau jį greitai pakeitė neapsakomas malonumas, vėliau - silpnumas, ir aš praradau sąmonę.

Laikas eina...

  - Labas vakaras! Su jumis radijas “Ekscentrikai” ir jūsų pamėgtas “Sutemų radijo” vedėjas Drėjus. Iki Saulės laidos ir, žinoma, “Sutemų radijo” pradžios liko penketas minučių, tačiau po to su manimi kalbėtis ir klausytis muzikos galėsite iki 4: 48, kada baigsis sutemos ir patekės Saule. O kol kas pasiklausykite Bon Jovi dainos “It’s my life”.

Laikas eina...

  Bon Jovi daina mane ir pažadino. Prisiminiau, kas nutiko vakar, nusijuokiau, po to persigandau, nusiraminau ir nusprendžiau nueiti į vonios kambarį. Veinos niekur nesimatė ir aš nusiprausiau, o pažiūrėjęs į veidrodį vėl išsigandau. Mano veidas buvo išbalęs ir sublogęs, o po akimis kabojo dideli maišeliai. Labai norėjosi valgyti, bet norą aš nustūmiau į šalį ir nuėjau apsirengti, pagaliau šovus minčiai, kad reikia iš čia nešdintis. Man tik spėjus apsirengti, pasigirdo durų spynos trakštelėjimas ir pro duris įėjo Veina su į jos ranką įsikibusiu girtu vaikinu. Ji kilstelėjo man ranką, o aš nieko nesuvokdamas akimis gręžiau tai ją, tai vaikiną. Mergina į mane daugiau nebekreipė dėmesio ir nusivedė vaikiną ant sofos. Mane lyg suparalyžavo ir aš net norėdamas (balsas galvoje kuždėjo, kad tai ką matau – nieko blogo) nebūčiau galėjęs pajudėti. Ji nesiterliojo su šiuo vaikinu taip, kaip su manimi – tiesiog įkando jam į kaklą ir... išgėrė visą vaikino kraują. Tai truko ne taip jau ilgai, kaip man atrodė. Tada Veina atsisuko į mane ir prunkštelėjo:
  - Jau tie žmonės.
  Balsas galvoje pradėjo džiūgauti:
  - Tu žmogus, ŽMOGUS!
  Kokia to džiaugsmo reikšmė aš iškarto nesupratau.

Laikas eina...

  Tą dieną ji manęs nelaikė ir aš pabėgau iš jos buto. Bėgau ne į policiją ar į psichiatrinę. Tiesiog elgiausi, kaip mažas berniukas – bėgau namo. Kitą dieną Veina mane susirado. Mano bute. Vidurnaktį. Aš pakviečiau ją užeiti, kitaip negalėjau. Ji man paaiškino ką man padarė ir kuo mane pavertė. Aš neklydau, kad jai kritau į akį. Ji manęs nenužudė, aš buvau žmogus, galėjau valgyti normalų maistą, vaikščioti dieną, bet... bet aš tapau jos ištikimu tarnu, rytų šalių pasakose vadinamu ghoul’ais.

Laikas eina...

  - Labas vakaras! Su jumis radijas “Ekscentrikai”. Saulė nusileido 21: 54, patekės – 4: 51. Jau pora valandų kaip “Sutemų radijas” eteryje. Taigi jei jūs norėsite kartu su mumis išbūti visą naktį, patarčiau suvalgyti naktipiečius. SKANAUS!