Atostogos ir kitos negerovės

Pirmadienis.
Dienotvarkė: Kompiuteris, kompiuteris, kompiuteris. Jokios įvairovės. Tiesa, kažkur dar įsiterpė pietūs ir pavakariai (paskubom sušlamšta porcija dribsnių).
Sąžinė: Ji atsargiai pasibeldžia į duris ir mandagiai pasiūlo: gyvenimas per geras, kad švaistytum laiką veltui. Kodėl nepasportuoji, nepaskaitai ar neišmoksti ko nors naujo? Žaidimas kompiuteriu neduoda jokios naudos.
Prieštaravimai: visų pirma, žaisdamas kompiuteriu mankštinu pirštų raumenis, nes visą diena spragsėti pele nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Antra, gerinu fizinę formą. Kasdien išmaukdamas po tris litrus vaisių sulčių dažnai lakstau į tualetą pirmajame aukšte. Tai stiprina mano kojų raumenis ir lavina koordinaciją. Trečia, mažiau valgau. Kažkokioj knygoj skaičiau, kad tai padeda apsivalyti organizmui (palyginus šiuos tuščius argumentus su tuo, ką galėčiau padaryti per visą dieną, pasijuntu kvailai).
Mintys: Gal ir reiktų sąžinės paklausyt? Gerai, ryt pusę dienos žaisiu kompiuteriu, o kitą pusę veiksiu ką nors naudingo.
Sapnai: Kartu su keturiais riteriais patraukiau žvalgybon. Pakeliui patekau į orkų pasalą. Vos išnešiau sveiką kailį, liko tik dvi gyvybės (kažkodėl kilo mintis, jog kompiuteris kenkia mano psichikai).

Antradienis.
Dienotvarkė: Dešimt minučių nervingo knygos skaitymo vis žvilgčiojant į juodą monitoriaus ekraną galutinai mane palaužė. Spustelėjau mygtuką ir karas prasidėjo. Nuotaika pakilo vien išgirdus tylų kompiuterio ūžimą. Žaisti sekėsi geriau nei sapne. Mano žvalgai nepakliuvo į pasalą, o aptiko orkų kaimą, kurį su malonumu nusiaubiau, nors tai tikriausiai nėra labai svarbu.
Sąžinė: Šį kartą ji atėjo nepasibeldus ir liūdnai pastebėjo, kad kuo giliau įklimpsiu, tuo bus sunkiau išsikapstyti. Aš jai atsakiau, kad būtinai apie tai pagalvosiu.
Prieštaravimai: Žinau, kad išsikapstysiu lengvai. Mane iš liūno gelmių lyg koks mitinis monstras išstums mokykla ir vėl atsidursiu šaltoje vienutėje. Pažįstu aš ją gerai: Prie mažo grotuoto lango stovi šaltas metalinis kankinimų stalas. Ant jo guli siaubingai stora enciklopedija kietais juodais viršeliais ir žąsies plunksna pamirkyta tuše.
Mintys: Ta sąžinė mane stumia į neviltį. Ryt žūtbūt padarysiu ką nors naudingo.
Sapnai: Armija pradėjo puolimą. Aš sėdėjau ant žirgo ir komandavau, kada kokiai katapultai šauti. Orkai mėgino gintis, bet jų pastangos buvo bergždžios. Orkų kariai turi tik šešiasdešimt gyvybių, kai tuo tarpu mano riteriai visą šimtą. Mano kariuomenės avangardas sudarytas iš lankininkų ir riterių (tų, kurie turi šimtą gyvybių) lengvai pasiekė pergalę (įtarimai dėl kompiuterio žalos mano jautriam protui sustiprėjo).

Trečiadienis.
Dienotvarkė: Mmm… Manau ji sutilptų į vieną žodį – kompiuteris. Dienos žygdarbis: išsivaliau dantis.
Sąžinė: Ji įžingsniavo vidun ir atskaitė moralą apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Ar tik atrodo, ar ji man priekaištauja?
Mintys: stengiuosi negalvoti, kas bus toliau, jei ištisai žaisiu kompiuteriu, bet sąžinė man nuolat tai primena. Be to, man pradeda nepatikti jos balso tonas.
Sapnai: Mano lazerinis automatas guldė priešus vieną po kito. Galiausiai prasiskyniau kelią iki valdymo sistemos. Susprogdinęs pagrindinį kompiuterį norėjau sprukti, bet mane apsupo būrys kyborgų. Jie buvo kampuoti ir labai netikroviški. Įsižeidžiau, kad tokia prasta grafika ir prabudau.

Ketvirtadienis.
Dienotvarkė: kompiuteris ir… (Ir? Nejaugi kažkas naujo?) …televizorius (išgirdau sąžinės nusivylimo šūksnį). Visai nesuprantu, kaip galėjau jį pamiršti. Šiandien po tris dienas trukusio organizmo valymosi nusprendžiau žmoniškai pavalgyti ir netyčia pastebėjau kažką keisto ant spintelės. Tai buvo seniai matytas bičiulis televizorius. Neblogai, pusė dienos tam, pusė anam.
Sąžinė: Ji įsiveržė į mano kambarį ir ėmė kažką svaičioti paįvairindama savo žiopčiojimą panišku gestikuliavimu. Atvirai pasibjaurėjęs tokiu grubumu ir nemandagumu išprašiau viešnią lauk, net neįsidėmėjęs, ką ji sakė.
Prieštaravimai: Prieštarauju pats sau: gal negerai padariau išvarydamas sąžinę. O jeigu ji turėjo pasakyti ką nors itin svarbaus? Tiek to, tegul mokosi mandagumo.
Mintys: Pasigedau ko nors blogo. Gal ir keista, bet viskas taip gerai, kad net neįdomu. Tiesa sąžinė įkyri savo nuobodžiais burblenimais, bet to neužtenka. Reikia padaryti sau ką nors ypatingai bjauraus. Pvz. Išspręsti matematikos uždavinį. Nebloga mintis, gal ryt kaip nors pasibloginsiu gyvenimą.
Sapnai: Nieko. Neįtikėtina! Tikriausiai dėl televizoriaus.

Penktadienis.
Dienotvarkė: apsvarstęs vakarykštę mintį nusprendžiau save nubausti. Net sąžinė kažką pritariamai sumurmėjo. Ištraukiau iš stalčiaus sunkų istorijos vadovėlį ir tariau sau:
- Įsakau perskaityti skyrelį apie normanus.
    Taigi pradėjau.
“Pirmo tūkstantmečio pabaigoje Europos gyventojai kentėjo nuo plėšikaujančių, niokojančių pagonių normanų antpuolių. ”
    Ohoho kaip įdomu, nekantrauju sužinot, kas bus toliau.
“Normanai – žmonės iš šiaurės – dabartinių danų, švedų ir norvegų protėviai”.
    Negali būti! Tiesiog nepakartojama. O kodėl ten du brūkšniai sakinio vidury? Ėmiau tyrinėti šią keistą sakinio struktūrą. Neradęs jokio loginio pagrindo tiems dviems brūkšniams skaičiau toliau.
“Ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, ietimis, lankais ir skydais jie puldinėjo kaimus ir miestus”
    Vadinasi, jeigu turiu skydą, tai esu ginkluotas. Nuostabu. Šveičiau vadovėlį kažkur toli toli ir puoliau prie kompiuterio. Įkvėptas šio nepakartojamo teksto nusprendžiau žaisti už vikingus, tačiau negalėjau pasigaminti nė vieno kario su ietimi. Tame vadovėlyje - grynas melas. Baisiai supykęs nusiunčiau būrelį karių prie galingų priešų įtvirtinimų ir žiūrėjau, kaip jie, pakirsti strėlių, vienas po kito palieka šį pasaulį. Na, ir tegul keliauja į Valhalą, vis tiek tik dvidešimt aukso kainuoja.
Sąžinė: Šį kartą ji visai pasiuto. Lakstė ratais, kažką aiškino, bet žodžiai plaukė pro šalį. Išjungiau savo garso kortą, nes nuo nepaliaujamo rėkimo pasijutau blogai. Man buvo daug įdomiau stebėti tuos energingus rankų mostus. Tyloje pasijutau geriau, bet staiga sąžinė kažko paklausė. Aš skubiai įjungiau garso kortą ir spėjau išgirsti:
- Ar pagalvosi apie tai?
    Aš linktelėjau.
- Tikiuosi, - tarė išeidama.
    Gal ko svarbaus neišgirdau? Tikriausiai ne. Aš niekada neišgirstu nieko svarbaus.
Mintys: Po atostogų būtinai išsiaiškinsiu su istorijos mokytoja apie tuos nelemtus vikingų ietininkus.
Sapnai: Aš buvau normanų karys. Visi žygiavome apiplėšti kažkokio kaimiūkščio. Staiga supratau, kodėl čia esu. Pasileidau bėgti ir apžiūrėjęs visą armiją nepastebėjau nė vieno kario su ietimi. Dabar jau tikrai aišku, kad tas vadovėlis pilnas klaidingų faktų.

Šeštadienis.
Dienotvarkė: siaubas, kokia sunki diena. Reikėjo sutvarkyti namus. Pažaidžiau viso labo tik aštuonias valandas. Man pasirodė, kad kompiuteris nuliūdo, jog taip trumpai pabendravom.
Sąžinė: Ji sunkiai tvardydamasi paklausė:
- Ar pagalvojai apie tai, ką vakar aiškinau?
- Taip, - atsakiau.
- Ir ką nusprendei?
- Nieko.
- Tau net nerūpi, kad aš stengiuosi padėti!
    Ji kaip pamišusi šokinėjo, trypė, krenkštė, spjaudėsi, kartą net sukriokė.
- Raminkis, - tariau, - Nes supykęs galiu tave ištrinti.
- Ką tu gali? - šnopuodama paklausė.
- Nagi ištrinti. Ir visai paprastai: “Shift”, “Delete” - ir baigta.
    Ji kurį laiką spoksojo į mane pamišusiomis akimis ir suriko:
- Kompiuteris tau išėdė smegenis!
- Dink, - sušukau, ir ji išnyko.
Mintys: Ryt - paskutinė atostogų diena. Tegul tėvai net nemėgina manęs atplėšti nuo kompiuterio.
Sapnai: Mane apsupo būrys minotaurų. Jie artėjo mosikuodami kuokomis ir pamažu įspraudė mane į kampą. Staiga man į galvą šovė išganinga mintis.
- Copy-Paste, - surikau ir šalia manęs atsirado antrininkas. Minotaurai apstulbę sustojo.
- Copy-Paste, - vis šūkčiojau, kol mano antrininkų susidarė bemaž šimtas. Minotaurai išsigandę tokios galingos magijos paspruko ir aš padariau tai, ką privalėjau padaryti – prabudau (Kompiuteris iš tikrųjų išėdė mano smegenis).

Sekmadienis.
Dienotvarkė: nuotaika niūri, net kompiuteris nepralinksmina. Jaučiuosi keistai, bet tai man netrukdo visą diena lošti strateginius žaidimus.
Sąžinė: Ji kažkur pradingo. Gal įsižeidusi po vakar dienos neturi ūpo manęs auklėti, o gal iš nevilties pasikorė, nusiskandino ar dar kokį velnią sau pasidarė. Bet tikriausiai laukia rytdienos rinkdama aštrius žodžius būsimam moralui. Ji žino, kad ryt būsiu kaip nesavas, išmuštas iš pusiausvyros ir baisiai nelaimingas. Tada ji puls dvigubai įnirtingiau, o aš ginsiuos dvigubai silpniau. Taip visada būna, kai baigiasi atostogos.
Mintys: Reikėtų man susikaupt rytdienai, nes bus ohoho kaip blogai.
Sapnai: Sapnuoju, kad esu toje niūrioje vienutėje ir sėdžiu priešais stalą. Pamirkau plunksną juodame tuše ir dideliame pergamento lape kreivomis raidėmis išvedžioju:  “Aš esu kvailys”. Kas čia dabar? Apie save taip niekada nerašyčiau. Bandau prabusti, bet nepavyksta. Galiausiai suprantu: tai ne sapnas, o tikrovė. Aš esu kvailys, švaistau laiką veltui ir tik grįžęs į šią vienutę tai suvokiu. Tada graužiu save, kenčiu ir žinau, kad kai ateis kitos atostogos, viskas kartosis. Toks jau esu.