Visi keliai sueina tau į širdį,
juose palijus švyti daug vandens akių,
o saulė – milžiniška saulė – tave šildo,
kai sėdi nejudėdamas prie lango.
Žvelgi tolyn, nors nieko nebelauki,
juk tavo durys visad užrakintos
net tiems, kurie jau nori atsisveikint.
Jų rankos tiesias, bet pavargusios nusvyra,
ir iš delnų išslydus praeitis
vyniojasi tau apie kojas ir sukausto
jausmus, kurie dar net nebuvo spėję gimti.
Tau taip skaudu, kad laikas nesugrįžta
pasitaraut, ar kada nors buvai laimingas,
ar kada nors sakei: „Gyventi nuostabu. “
Visi keliai sueina tau į širdį,
juose palijus švyti daug vandens akių.
Į šlapią molį įsispaudę pėdos
jau niekad nebepasuka link tavo durų...