Nuoširdi simfonija

Mediniais tu pirštais pramuški tą kevalą,
laiko juostoj užgimki kaip kūdikis - aš -
cigaretės dūmo keliu nužingsniuoki,
klauski paukščių ir vėjo kur gyvenu.

Mediniais tu pirštais palieski jos skruostus,
laiko juostoj užgimki karštu jausmu,
padėki tą galvą ant paukščio sparnų,
lai neša į rojų virš mano minčių.

Molines akis nulipdysiu gyvenimui, -
užmirštam kampely skulptūra nuostabi.
Gal klajūnas koks nors pasiūlys išgerti?
Nežinia, kas gi tu, atsakyki, tokia?

Mediniais tu pirštais sugroki simfoniją,
nupinki vainiką iš pienių pūkų,
koks neapsakomai gražus tas patalas baltas,
nežinia, kas gi tu, atsakyki, tokia?