Kaip Raudonai Pūkuotas Asiliukas nešė Saulei Lauko Ramunėlę

Ta diena atrodė kaip ir kiekviena kita, todėl Saulė, nieko blogo nenujausdama, pasiėmusi pintinėlę žemuogėms, išbėgo pažaisti su savo geriausiais draugais broliais Debesėliais. Apsiavusi savo mėgstamiausias rausvas kurpaites su geltonais kaspinais, į ilgas kasas įpynusi vaivorykštės juostą, ji linksmai krykštaudama išbėgo pro savo sodą laukan. Debesėliai jau buvo miške ir, kai Saulė atėjo, padovanojo jai ant smilgos suvertų mėlynių. Jie visą dieną žaidė pievoje su Pienės Pūkeliais, maudėsi rasoje, vaikėsi vėją, kad galėtų patampyti jo ilgus ūsus, žemuogiavo ir juokėsi... Bet nebūtų penktadienis, tryliktoji. Strykčiojančią namo Saulę užpuolė pats tikriausias, piktas ir visai negauruotas Gripas, kuris nusivijo Saulę iki pat vartelių, kurie užsitrenkė taip greitai, kad vos neprivėrė labai ilgos Gripo nosies. Saulė užsirakino savo mažame namelyje ir, nedrąsiai pakėlusi savo pačios nertas užuolaidėles, stebėjo lauke šėliojantį Gripą, kuris galvojo, kaip galėtų įsibrauti vidun ir užpulti vargšę Saulę. Kitą rytą baisusis Gripas vis dar buvo čia ir net negalvojo trauktis. Jis suvalgė visas žemuoges, kurias bėgdama išbarstė Saulė, kai vėl praalko, nulaužė sunkias obelų šakas, nusvirusias už tvoros, ir išbaidė visus paukštelius, atėjusius aplankyti Saulės. Ši iš sielvarto, matydama piktojo Gripo siautėjimą, net pasiligojo... Gulėjo lovoje, gėrė liepžiedžių arbatą su medumi ir apatiškai tyrinėjo lubas, ant kurių suskaičiavo dešimt lentų, du juodus voriukus, tris žalius, keletą musių ir... savo mylimiausią kaspiną, kurį manė pametusi žibuokliaudama pavasarį...

  Taip slinko dienos, naktys,  Gripas vis nesitraukė, o Saulė, jo bijodama, nėjo į lauką... Dienos tapo panašios į naktį – tamsios tamsios, kad net drąsiausi miško gyventojai bijodavo eiti iš savo jaukių namų, ar nors kiek praverti duris, kad tamsus šešėlis neužklystų vidun. Jos draugai susirūpino, nematydami savo draugės, kurios linksmumas visus užkrėsdavo, juokas sušildydavo, o žvilgsnis paguosdavo. Daug kas ėjo ieškoti Saulės, bet visus  piktasis Gripas, piktai urgzdamas nuvydavo net nespėjusius prisiartinti prie sodo.

  Debesėliai paniuro ir, pasislėpę kalnuose, ilgesingai žvelgė į Saulės namelį. Visi liūdėjo, bet labiausiai – Raudonai Pūkuotas Asiliukas, kuris labai mėgdavo stebėti Saulės išdaigas. Nors Saulė jo nemėgo ir nuolat šaipėsi iš raudonų garbanų ir ilgų ausų, asiliukas ant jos visai nepyko. Per daug mylėjo jis išdykusią mergaitę. Kartais, kai niekas nematydavo, jis nepastebėtas prisiartindavo prie jos vartelių ir palikdavo Dovaną. Rytą, Aušrai pakutenus nosytę, Saulė ją rasdavo, ir nustebusi dairydavosi, ieškodama, kas galėjo tai palikti. Tuo metu Raudonai Pūkuotas Asiliukas ilgesingai žvelgdavo iš krūmo, kurio spygliai veldavo ir pešdavo jo garbanas, o jas buvo labai sunku iššukuoti, bet tai asiliukui nerūpėjo...

  Raudonai Pūkuotas Asiliukas labai pasiilgo Saulės, bet prie namelio, kaip ir visi kiti, prisiartinti negalėjo. Ilganosis Gripas, riaumodamas ir kandžiodamas puldavo kiekvieną, drįsusį prisiartinti, ir dar ilgai vydavosi, stengdamasis sugriebti aštriaisiais dantimis. Raudonai Pūkuotas Asiliukas vos sveiką kailį išnešė. Po kurio laiko pas Saulę nustojo vaikščioti draugai, pabūgę Gripo. Tai matydama Saulė dar labiau pasiligojo ir liūdėjo, nelankoma draugų. Ji nematė Raudonai Pūkuoto Asiliuko, kuris neprarado vilties ir ilgais vakarais sukdavo savo ilgaausę galvelę, galvojo, kaip išgelbėti Saulę iš pasiutusio Gripo nagų.

  O Gripas nevaržomas siautėjo toliau: išrovė visas Saulės gėlės, kurias ji taip mylėjo ir rūpinosi, išplėšė žaliąją žolę, nupurtė nuo medžių lapus, nulaužė šakas, išvaikė paukštelius ir privertė olose slėptis net didžiausius žvėris. Tik gūdžiomis naktimis stūgaudavo vieniši vilkai. Ir jiems trūko Saulės draugijos. Bet niekas nesiryžo ko nors imtis. Visi bijojo.

  Pagaliau visi nutarė, kad reikia pasitarti, nes Gripas visai pakvaišo, todėl sukvietė Didįjį Susirinkimą, kuriame dalyvavo išmintingiausi ir gerbiamiausi miško gyventojai. Žvėrys ir žvėreliai, paukščiai ir paukšteliai įsikarščiavę ginčijosi, kai į aikštelę tyliai įtipeno Raudonai Pūkuotas Asiliukas, kurio niekas nepastebėjo. Asiliukas kurį laiką karpė ausytes ir klausėsi, ką kalba Susirinkimo dalyviai, kol pagaliu ir pats išdrįso prabilti:
- Tai gal... – tyliai pasakė Asiliukas, bet niekas jo neišgirdo.
- Tai gal!.. – sušuko garsiau dar kartą. – Užpulkime visi tą Gripą. Mūsų daug, o jis tik vienas. Mes jį nugalėsime!
Visi nustebę pažvelgė į nekviestą atėjūną ir pradėjo juoktis ir šaipytis.
- Kvaileli, ko tu aiškini tiems, kurie viską žino geriau, nei tu. Nekišk savo ilgų ausų, kur nereikia, o tai pamėlynuosi.
Raudonai Pūkuotas Asiliukas buvo įskaudintas, slėpdamas ašaras, jis pradingo tamsoje, vejamas įžeidžiamų šūksnių, kurie jį visada lydėdavo... Vargšas Asiliukas nuliūdęs žiūrėjo į šaltinį, kuris, irgi nusijuokęs, nubėgo tolyn. Raudonai Pūkuotas Asiliukas patempė lūpą, nuleido ausis ir patraukė slėptis... Bet visa Žemė buvo plika ir nuniokota naguotojo Gripo. Nei gėlės, nei žolės stiebelio, nei lapelio ant medžio. Tuščia, šalta ir nyku...

  Asiliukas lėtai pėdino lauku ir sustojęs pažvelgė dangun. Ir ten tuščia. Ašara žybtelėjo ir nukrito. Grakščiai pakėlė savo galvelę Lauko Ramunėlė, kuri išdygo ir ašarėlės, ji nusišypsojo ir švelniais žiedlapiais guosdama paglostė Asiliuką, pakuteno jį ir privertė nusišypsoti. 
- Tu nuostabi, Lauko Ramunėle... Ačiū tau... Saulė liūdi, nunešiu tave jai, kad ir jis pralinksmėtų, nors Gripas mane ir sudraskytų...
Lauko Ramunėlė linktelėjo galvelę ir rankutėmis apsikabino pūkuotą Asiliuko ausį. Ilgai keliavo Raudonai Pūkuotas Asiliukas, nes toli buvo nuklydęs, o visur tamsu... Pagaliau tolumoje subolavo balta tvora ir žalias Saulės namelio stogas. Raudonai Pūkuotas Asiliukas giliai įkvėpė, sukaupė visą drąsą ir ryžtingai nuėjo prie Saulės vartelių. Gripas miegojo, bet, išgirdęs žingsnius, greit atmerkė akis ir urgzdamas puolė prie Asiliuko su Lauko Ramunėle ant ausies. Asiliukas stabtelėjo, bet vėl prisivertė eiti toliau. Gripas vis artėjo, įnirtingai kaukšėjo dantimis ir svilino raudoną Asiliuko kailiuką žvilgsniu. Asiliukas iš baimės net susigūžė. Ir pačiu laiku, nes tuo metu Gripas kaip tik šoko ant Asiliuko, norėdamas jį apkandžioti, bet kadangi Raudonai Pūkuotas Asiliukas pasilenkė, siaubūnas pralėkė pro jį ir šlumštelėjo į erškėčius, kurių spygliai susmigo į jo ilgąją nosį. Gripas net cyptelėjo iš skausmo, o Asiliukas, pamatęs aštriadantį įstrigusį krūmuose, pribėgo ir savo ilga uodegėle pakuteno Gripo nosį. Šį užpuolė čiaudulys (pasirodo, Gripas buvo alergiškas Asiliuko kailiukui) ir nusivijo jį per visą žemę iki kito pasaulio pakraščio, kur Gripas įklimpo pelkėje ir negalėjo iš ten išsikapstyti.
O Asiliukas su Lauko Ramunėlė laimingi nusišypsojo vienas kitam ir iš džiaugsmo pradėjo juoktis, šokti ir ploti. Siaubingai baisus aštriadantnagis Gripas nugalėtas! Bet kai Asiliukas pakėlė akis, nutilo ir sustingo. Prieš jį stovėjo Saulė ir šypsojosi. Ji pakuteno Raudonai Pūkuoto Asiliuko ausytę.
- Čia tau... – pralemeno Asiliukas ir Lauko Ramunėlė užšoko ant Saulės delno.
- Ačiū... – Saulė dar kartą nusišypsojo. – Tu nuostabus! Nebemylėsiu kiekvieno, kuris drįs pasakyti kitaip.
Saulė pasilenkė ir pabučiavo Raudonai Pūkuotą Asiliuką į nosytę. Asiliukas net nuraudo, bet kadangi buvo raudonas, niekas to nepastebėjo... Ir tada Saulė pasiėmė savo pintinaitę, apkabino Asiliuką ir jie abu nuėjo žemuogiauti.