... mano paprastas laiškas naktį ...

01: 35 miegančio miesto ramybės.

  švelni padykusi rankelė vis kyla, kyla aukštyn, pasislėpusi nuo svetimų akių mano rankovėje. Ir ko gi ji ten, rankovės toliuose,
ieškoti gali? Trupučio laimės? Gal šiek tiek supratimo? Žiupsnelio aistros? Poros centrimetrų palaikymo? Uolekties meilės? Gal tik
poros mažyčių krislelių pasitenkinimo? Pusės arbatinio šaukštelio artumo? Poros šiltų draugiškų kojų po antklode vidurnakčio tamsoj?
Nedidelės šypsenos, kai liūdna? Gal mažos mažos skrynelės, į kurią būtų galima sudėti visus gerus jausmus ir mintis ir pasilaikyti
juodai dienai? Tikrai nežinau ... tikiuosi, maža padykusi rankelė ras ko ieškojusi ir ramiai galės ilsėtis kitoje, kuri
galbūt taip pat ieško ...
  o virš užmigusio miesto šėlioja vėjas, gainiodamas apsnūdusį lietų bei gairindamas skruostus vėlyviems naktibaldoms. bet jis
nepiktas, gal kiek padykęs ir pašėlęs, bet tokia jau jo prigimtis. supina šakas kelioms tujoms parkelyje, pasiūbuoja gatvės
žibintą, nuridena skrybėlę nuo neatsargaus praeivio galvos, gal pašiaušia vandenį balutėse. vandenį jis nori įkalbėti pakilti ir
skristi. skristi kartu pas tolimą vaivorykštę. bet vanduo kitoks. jis truputį pasiduoda vėjo vilionėms, ir dėl to atsiranda mažos
bangelės, tačiau vanduo ramus. vos tik vėjas nuskrieja ieškoti kitų horizontų - vanduo vėl sukaupia visą nakties ramybę. ir dieną
iš lėto vis dalina ją žmonėms. bet skubantiems žmonėms ramybės dieną nereikia, dėl to balutes jie stengiasi apeiti arba bent jas
peršokti.
  šįvakar man buvo labai gera: ] . gera būti kartu ir šalia. aš vis dar ieškau to, kas tau taip patinka. ir kam aš niekaip negaliu atsispirti ... parodyk man ...
  labanakt ... šiąnakt buvai nepaprasta ...

02: 10 tolimų gatvių šviesos                        . lietus