Ilgesio vaizdai

saulės ūke uodai gelsvuos,
prieš vakarą plaukai sušils,
veidai išplauks pieva,
kai tu kalbėsi, dainuos rugiai.

ir traukinys į saulėlydį bilda,
niekas, niekas nebeatranda savojo vardo,
niekas nežino, kokioj daubelėj pasislėpsime,
vien dryžis žydras virš lauko,
vien maža šarkelė
ugnies žvilgsniu pažiūrės -
ar pakilsime? ar nuskrisime?

jau veidai pievomis plaukia,
plaukus karvės atrajoja;
rausvos, rausvos žmonių seklyčios,
jų ąsotyje - seniai miręs pienas,
o puodukuose žydruos -
keli juodi lapai.

namai prie tvoros
lyg kopūstų galvos.
eglė užmigo šokdama,
judesys jos - toks aukštas.
danguje putos plakas,
iš jų išnirs tuoj Baisus;
vienas jo ragas kryps į vakarus,
kitas rytuose įžiebs žvaigždę.

ar priglausi, nelaboji,
kai žolėse šokinės juoduliai,
aguonų galvutės bus lyg kūdikiai
                                          be vystyklų,
vapsva krapo žiedą siurbs
                                      prieš naktį,
aukso avys kris tvarto siena?
vien dūmas plonytis iš kamino sukasi;
girdžiu, senutės balsas pranašauja lietų,
regiu, saulė slenka tavo liemeniu -
būsi laiminga,
o aš atsigulsiu ant dangaus,
ir kregždės it žuvys
nardys mano plaukais.

koks ilgas vakaro pabučiavimas!
obelies rankoje - visa dangaus platybė -
ir pasiklydo mažas metinis beždžioniukas
šviesiuose prisiminimuose,
priešais jį tik baisi dilgėlė
lyg velnias žiūri į saulėlydį.
jos snukuty pravertam
žemės siela sustingo;
ir kaminai - kapitonai
šių svetimtaučių laivų
per vakarą tingiai iriasi.

ranka piešia burtininkus
su žydrais šalmais ant galvų,
su dangiškom skraistėm vietoj rūbų;
akyse jų - properšos niūrios.
tu krisi į juos paauksuota,
ir jie išrankios iš tavo širdies spyglius.

saulės ūke uodai gelsvuos,
prieš vakarą plaukai sušils,
veidai išplauks pieva,
kai tu kalbėsi, dainuos rugiai.