Mirmekologija ar teologija?

- Ar domitės, tamsta, mirmekologija? – puikuojasi kvailais žodžiais.
- O taip, - atsakau, - suprantu.
- Ką? – kvailai paklausė, - ką tu supranti?
- Ką ką, negi neaišku? – trumpam nutylu, tegul pasinervina, - mirmekologiją suprantu.
      Jis sutrikęs pasitaiso prieštvaninius akinius ir taria:
- Bet aš klausiau, ar domiesi, o ne ar supranti. Man atrodo, jog net nenutuoki, kas yra mirmekologija.
      Atrodo… Kodėl jis toks juokingas? Nekenčiu aš jo ir neleisiu taip bjauriai savo proto demonstruoti.
- Aš? Nenutuokiu? – sukaupęs visus aktorinius gabumus nusijuokiu. - Lažinuosi, kad mirmekologiją esu išstudijavęs daug geriau nei tu. Aš net referatą apie tai rašiau, - meluoju nemirkteldamas.
- Nejaugi? – pašaipiai paklausė.
- Žinoma, o ką, netiki? – sakau pasipūtėliui.
- Nelabai, bet jeigu jau, tamsta, esate toks apsiskaitęs, tai gal papasakotum, apie ką tas referatas?
      Ir vėl tas “tamsta”, žino, kad nekenčiu, kai jis taip į mane kreipiasi, bet ne, tyčia pakartos.
- Apie mirmekologiją, - atsakau.
- Ne tą norėjau išgirst. Ir pats žinau, kad apie mirmekologiją, bet apie ką tu ten konkrečiai rašei?
- Juk sakiau – apie mirmekologiją, - aiškinu apsimestinai nustebęs, - nejau nesupranti?
- Ar tu iš tikrųjų kvailas, ar tik apsimeti? – klausia suirzęs. - Aš tavęs dar sykį klausiu: apie ką tu KONKREČIAI rašei?
      Vos sulaikau juoką. Toks moksliukas, bet kad iš jo šaipausi, tai nesupranta.
- Paklausyk, sakau LABAI KONKREČIAI: rašiau apie mirmekologiją. Kaip čia dabar nesupranti, toks mokslo vyras, o nesupranta. Gal tu pats nežinai, kas ta mirmekologija ir pristojai prie manęs, kad išsiaiškintum.
      O dieve, kaip jis išraudo, net per šešiasdešimties metrų bėgimo įskaitą nebuvo toks raudonas.
- Nesuprantu?! - pakėlė vėją. - Galiu tau įrodyti, jog žinau. Mirmekologija – tai mokslas apie skruzdes. Daugiau nedrįsk sakyti, kad aš ko nors nesuprantu!
- Skubu, - sakau.
- Tu ką šaipais? – Oho! Pagaliau suprato.
- Ne ne, kodėl taip pagalvojai? Aš tik noriu sužinoti, apie ką tas TAVO referatas.
- Mano? – suklykė. - Juk aš jokio refera… Po velnių, tu pats sakei, kad rašei referatą.
- Aš? – nustebęs kilstelėju antakius. Tiesa, su tuo “po velnių” jis mane nustebino. Paskutinį kartą jį keikiantis girdėjau gal kokioje penktoje klasėje. Vėliau turbūt gailėsis ir grauš save dėl šios “siaubingos” nuodėmės.
- Man jau aišku, sėdi ir tyčiojiesi.
- Baik jau. Gal tu šiandien pervargai? Toks išblyškęs. Nieko nuostabaus, kad pokalbyje nesigaudai.
- Visai aš neišblyškęs, - toliau žviegė, - atsibodai tu man.
Jis pasičiupo savo kuprinę ir patraukė klasės durų link.
- Ate! – sušukau įkandin. – Rytoj išsiaiškinsim tą teologiją.
      Jis sustojo, atsigręžė ir iš įsiūčio drebančiu balsu tarė:
- Mes šnekėjom apie mirmekologiją, o ne apie teologiją. Tai VISIŠKAI skirtingi mokslai!!!
- Ką čia dabar kliedi? – surikau tariamai supykęs. - Visą laiką porinai apie skruzdes, kurios mokosi teologijos, o dabar susigalvojai kažkokią mirmekologiją.
      Duris trenkė stipriai. Netgi labai. Keistas jis: moksluose gerai pasikaustęs, o gyvenime tikras avinas. Ir kam to reikia?