Prapulti (Dedikuoju Irnai)

Čia susiruošim guolį kaip laukiniai žvėrys:
prapulti, prapulti tavyje;
ir nėra kam pakelti mane nuo žemės:
prieš kelis amžius numirę uogos
pačios įkopėmis siaučiasi,
o mano akių užkankinta
taip ilgai merdėsi; kokia naktis vėjuota,
mėnulio kaukė išblyškus ant veido užmauta
švies iki ašarų, ten tilpsiu mažas.
Kai susmilks žvakės, išeisi,
bet užmarštis dega ir dega:
tavo kūnas įtvirtintas lyg gyvenimas,
tavo kaukės plyšiuose klajojantis vėjas
pasiekia savąjį tikslą.
Prapulti...