kaip aš patekau į miss pasaulis konkursą

Baisi buvo ta akimirka, kai protas staiga nuskaidrėjo ir suvokiau, jog visą tą laiką žmonės pro mane tik praslysdavo, praeidavo ne tiek bijodami prisiliesti, kiek nejausdami jokio susidomėjimo ir savo nuovargyje neišskirdami manęs taip, kaip išskirdavo kitus žmones- kažką intriguojančio ir paliečiančio jų slaptas mintis. Tarsi savaime, jiems patiems to nepastebint, jų žvilgsniai nukrypdavo į kitus pašnekovus, o mano pasitraukimas niekada nebūdavo pastebėtas; taip kaip nebūtų pastebėtas skersvėjis, pereinantis per kojas, kai tuo metu vykstantis pokalbis yra daug įdomesnis, įtraukiantis, užburiantis ir nebepaleidžiantis. Ir visi jie labai nustebo, kai išleidau savo pirmąją knygą.
      Lyg timptelėti už virvutės, visi suskubo papasakoti, kokia pilka pelyte mane laikė visą gyvenimą ir net neįtarė, jog sugebėsiu išreikšti save. Pirmiausia paskambino Audra, pasakė, kad seniai nesimatėme ir po kelių tradicinių „kaip gyveni“, palydėdama savo žodžius didžiuliu pora minučių brandintu atodūsiu, pareiškė, jog visada viską per daug sureikšmindavau ir buvau per jautri. Tai buvo pirma diena, kai pagaliau pasijutau kažko verta ir jau nusipelniusi gyventi, todėl mandagiai pasakiau, jog nenoriu kalbėtis, ir padėjau ragelį. Laisvais, maloniais judesiais užplikiau arbatą ir giliai įkvėpiau namų kvapo; mano namų; ramių pastelinių jų sienų, gaivių geltonų užuolaidų ir kieto medinio stalo, kurie visi dabar buvo mano daiktai; nebe beprasmybė.
      Tačiau išėjus į parduotuvę, ant laiptų mane pasitiko Vosylius.
      - Tai... - traukdamas dūmą jis supapsėjo ir nemaloniai nutęsė žodžius, - girdėėjau knyygą išleeeidote?
      - Kol kas aš irgi klausa dar nesiskundžiu, - negarsiai murmtelėjau ir nustraksėjau žemyn. Oras buvo puikus, turbūt pirmą kartą po ilgo laiko sugebėjau taip džiaugtis saule, jos šiluma ir gaiviu rudens vėju. Linksma, su besiplaikstančia apie kojas suknele, įpuoliau į parduotuvę, ir viskas apmirė.
      - Ko taip sustingote? - nusijuokiau. - Nematėte laimingo žmogaus?
      Diana, viena iš pardavėjų, švelniai nusišypsojo ir pagyrusi, kad gražiai atrodau, pasakė, jog mergina turėtų dažniau nešioti sukneles ir puoštis. Užuominą supratau, tačiau nutylėjusi paprašiau pieno ir batono. Šiandien mano diena ir niekas manęs negniuždys!
      Grįždama namo prie durų radau Pėtią. Pakviečiau į vidų, išviriau arbatos ir padariau sumuštinių. Jis sėdėjo surūgęs ir niekaip neišėjo jo prakalbinti. Galų gale pasakė, jog susipyko su Monika. Kažką jam pasakiau, bet staiga pasidarė labai liūdna. Juk niekada neturėjau vaikino.
      Pėtia aiškiai manęs nesuprato. Pasakė, jog geriau jau iš viso neturėti mylimo žmogaus, nei tokį beširdį kaip Monika.
      - Supranti, ji tiesiog akmeninė, - Pėtios akių kampučiuose pastebėjau besikaupiančias ašaras. - Nesuprantu, kaip žmogus gali būti toks abejingas kaip ji. Ir ji net nepakvietė manęs į savo naujų metų vakarėlį su bendradarbiais; sakė, kad ten visi ateis be savo antrųjų pusių ir su manimi jai būtų gėda... Ji taip ir pasakė, netiki?
      Užtikrinau, jog tikiu. Bandžiau kažką patarti, bet Pėtia aiškiai manęs nesiklausė. Todėl galų gale tiesiai šviesiai jo paklausiau, kodėl jam neįdomu, kaip gyvenu aš.
      Šiek tiek išmuštas iš vėžių, jis pasakė, jog toks klausimas jį nustebino.
      - Ko čia nustebti, - burbtelėjau, - juk paklausiau normalaus dalyko. Kodėl aš tau neįdomi?
      Pėtia ilgai tylėjo, bet per gerai jį pažinojau, kad nesuprasčiau, jog jis tiesiog nedrįsta kažko pasakyti man į akis. Prieškambaryje suskambo telefonas, bet aš ryžtingai pasakiau, jog nepakelsiu ragelio, kol neišgirsiu atsakymo. Pėtia suabejojo, bet man pakartojus, ką sakiau, o telefonui įkyriai ir nervingai zvimbiant, jis ilgai mykė, glamžė pirštais savo rankovės kraštą ir galiausiai leptelėjo tai, kuo niekaip negalėjau patikėti. Pasakė, jog visiškai jo nepažįstu.
      - Alio? - kuo greičiausiai nubėgau į prieškambarį ir pakėliau ragelį. Buvau šokiruota. Ar tai aš jo nepažįstu? Aš, kuri kas antrą dieną klausausi jo išpažinčių?
      - Sveika, - kitame ragelio gale lyg niekur nieko pasisveikino Jolka. - Sveikinu išleidus knygą.
      - Ačiū, - burbtelėjau. Kas tam Pėtiai pasidarė?
      - Kas nors atsitiko? - susirūpino Jolka. Atsakiau, kad ne. Veidrodyje mačiau Pėtios kojinių galus. Viena koja šiek tiek krutėjo. Įsileisdavau šitą bjaurybę į savo namus, rūpindavausi juo, išyvendavau kiekvieną jo kivirčą, menkiausią krustelėjimą, o jis niekada manęs nepaklausdavo, kaip gyvenu. Net nepasveikino, kad išleidau knygą, apie kurią jis turbūt net iš viso nieko nežinojo.
      - Gal aš ne laiku paskambinau?
      - Laiku, - nusukau galvą į kitą pusę. - Tikrai pačiu laiku. Ir dabar paklausyk, Jolka. Paskambinai pačiu tinkamiausiu momentu, todėl atsakyk į klausimą. Kurį tuoj sugalvosiu... – akys pačios įsmigo į Pėtios batus. Rudus, švariai nuvalytus ir išblizgintus batų tepalu. Šalimais gulėjo manieji - nušiurę, apibalnoti, numindytais kraštais. - Kodėl žmonės manęs nemėgsta?
      - Kodėl taip manai? - Jolka nustebo.
      - Jie manęs kažkaip negerbia. Net ir tu, pvz., kai būnate su Rūta, Audra arba kokiais nors kitais žmonėmis, tarsi nekreipi dėmesio į tai, ką sakau, - vis labiau karščiuodamasi intensyviai dailinau gėlytę ant telefonų knygos. - Nežinau, kaip tai pasakyti, bet kažkuria prasme bendraudama su jais mane ignoruoji, nepalaikai mano pasiūlymų ir jų tarsi negirdi. Supranti, ką turiu omeny?
      - Nesu tuo tikra. Galų gale, kodėl nori dabar apie tai kalbėti? Juk išleidai knygą, džiaukis savimi ir švęsk. Gal nori, kad atvažiuočiau pas tave su vyno buteliu?
      - Dabar arba niekada. Bet prieš tai pasakyk, ką iš tiesų apie mane manai.
      Tada Jolka nieko ir nepasakė, išsisuko apsiėjusi su keliomis abstrakčiomis frazėmis. Pasakė, kad turiu daugiau pasitikėti savimi ir pažadėjo atvažiuoti kaip galima greičiau. Padėjau ragelį ir sugrįžau į kambarį.
      Kambaryje užmigęs gulėjo Pėtia. Ilgai į jį žiūrėjau ir negalėjau patikėti, jog taip ilgai jį mylėjau, o jis turbūt to net nežinojo. O gal žinojo, bet sugebėjo tai ignoruoti?
      - Tu esi per daug tyli, - atvažiavusi ėmė kalbėti Jolka. - Niekada negali žinoti, kada tu pritari, o kada - ne. O su nepažįstamais žmonėmis iš viso nemoki užmegzti kalbos. Tavo pažįstamų ratas visiškai nesikeičia, tu visada užsikonservavusi savyje. Nepyk, kad taip sakau.
      Visiškai nepykau, bet nežinojau, ką atsakyti. Jolka kalbėjo nesąmones, kažką visiškai nesusijusį su manimi.
      - Galų gale gal taip ir gerai. Neturi draugų, bet išleidai knygą. Va, aš taip niekada negalėčiau... - Jolka pabandė šyptelėti, bet visiškai jos nepalaikiau. Sviedžiau įniršusį žvilgsnį ir ji sutriko. - Nepyk, Marija, kad taip sakau. Užtikrinai, kad tikrai nori išgirsti mano nuomonę, kurią tikrai ilgai nutylėdavau. Tu per tyli. Viską kaupi savyje, nes aplinkiniai tau visiškai neįdomūs.
      Žiūrėjau į ją ir negalėjau patikėti. Viskas, išmesiu ją pro duris, kaip kad išmečiau pro langą Pėtios batus. Perdažysiu sienas, o gal net persikelsiu į kitą miestą. Ir būtinai eisiu dirbti į televiziją arba radiją.
      - Išeik, - riktelėjau taip įniršusiai, kad net Pėtia pabudo. - Abu išeikite. Kad jūsų čia nė kvapo neliktų!
      Sumišę jie pažvelgė vienas į kitą. Jolka truktelėjo pečiais.
      - O kur mano batai? - sumišęs prie durų paklausė Pėtia.
      - Buvai man juos skolingas. Dabar esi laisvas, gali nešdintis, - išstūmiau jį pro duris ir pažvelgiau į Jolką. Ši išeidama mane pabučiavo.
      - Aš tau dėkinga už tai, ką pasakei.
      Tai pareiškusi uždariau duris. Sudribau ant grindų ir pravirkau. Jie teisūs, ir aš pakeisiu savo gyvenimą. Ir susirasiu draugus, kurie manim rūpinsis.