Erezija arba Lietaus Angelo istorija mano draugui

"Einu į mišką, net nežinau ko. Tiesiog einu kur kojos veda. Šiandien buvo labai liūdna vasaros diena. Tik įzengusi į mišką, pamatau tokią vietelę, kuri lyg stebuklas traukia mane. Nuėjusi iki jos, pamatau, kad ji iš tikrųjų yra stebuklinga. Plynas kalniukas, kurį juosia miškas, šimtamečiai medžiai (kodėl ir mes negalime gyventi taip ilgai?). Netoliese yra kelmas. Aplink jį darbuojasi skruzdės. Gyvybė verda, gamta nemiega. Atrodo lyg būčiau patekusi į stebuklingą pasaką (Alisa stebuklų šalyje?). Pro medžių viršūnes matosi dangus. Jis šiandien negražus, toks pilkas ir liūdnas, toks kaip ir aš(O gal as vis dėlto dar tebeturiu spalvų?). Bijau, kad nepradėtų lyti, bet dar nusprendžiau pabūti čia, nes žinojau, kad kitą dieną čia jau nebebus nieko stebuklingo. Savo liūdesiu dalinausi su gamta. Prisiminiau, kad turiu kuprinėje pypkę (ji yra mano asmens sargybinis). Skruzdės dirbo, bėgo viena per kitą, nusprendžia, kad jos čia taip prieš lietų. Būčiau ėjusi namo, dėja, jau nebegalėjau... Bandžiau prisidegti pypkę ir pastebėjau, kad vėjas labai sustiprėjo, jis siautė. Rūkiau pypkę ir tik dabar supratau jos kalbą ir norus. Nuėjau ant žolės ("žolė"...). Jaučiau kaip vėjas žaidžia po mano plaukus, jis buvo linksmas(Valio!!!). Staiga pirmą kartą šiandien nusišypsojau. Pradėjo krapnoti, o tai buvo Dievo ašaros (Pasirodo jis irgi moka verkti...). Jis šiandien buvo liūdnas. Jis pravirko iš nevilties ir pykčio. Pradėjo griaudėti ir žaibuoti. Aš geriau Jo asaras į save. Su kiekvienu dūmo įtraukimu jaučiau, jog skrendu ir renku Dievo ašaras. Mano siela šypsojosi (nejaugi iš tikrųjų?). Aš stovėjau lyg žadą praradusi, nes nesupratau, kas vyksta. Taip bestovint pradėjo beprotiškai lyti, siautė paklaikęs vėjas (jis jau nebežaidė, jis vėlė mano plaukus), žaibai žaidė danguje, o griaustinis bandė mane supykdyti, bet jis mane tik juokino. Surimtėjau, nes supratau jog kažkas vyksta. Nuo lietaus nemačiau net savęs. Pasidarė baisu. Buvau iki pačio paskutinio siūlo šlapia. Atrodė, kad mane be perstojo plautų. Pradėjau dusti nuo lietaus, nuo tų ašarų, pykčio ašarų. Jis buvo supykęs ant manęs dėl mano nuodemių. Jis bandė jas nugramdyti, nuplauti, atmirkyti. Po truputį jos visos dingo. Anksčiau nesupratau dėl ko Jis verkė, dabar jau žinau. Jam sunku pakelti mūsų nuodemes (juk jis vis dar neša tą kryžių). Mano siela ir sparnai ir vėl buvo akinamai balti(kažin ar ilgam...). Buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Išėjau namo (kaip tas paklaikęs vėjas išskridau...). Visą laiką šypsojausi, varvėjau panaudotu lietumi. Nebuvo laimingesnio už mane, žmonės slepėsi po parduotuvių stogeliais ir nesuprato mano šypsenos priežasties (juk vis dėlto oras buvo baisus, nors man jis buvo pats gražiausias). Kuriau šokį gatvėje, balose ir pagalvojau, kad būtų nuostabu apkabinti žmogų ir pasakyti kaip beprotiškai jį myliu. Lietaus Angelas palaimintų mūsų bučinius ir mus pačius, Dievo vaikus. Kadanors jis susiras mane, kaip ir tas lietus, kuris nuplovė mane, nuprausė kaip mažą vaiką ir davė naują gyvenimą. Taigi tikėk ir tu tuo beprotišku lietumi, Dievo ašaromis. Tik jis gali nuplauti tavo nuodėmes. Tu tikėk!!
Tai va, papasakojau aš tau tos dienos įvykį mano mielas drauge. Tu labai norėjai sužinoti, kas tokio tą dieną įvyko. Nepagailėjau popieriaus ir parašiau. Kaip jau sakiau, tikėk!!


                        Myliu Tave,
                            tavo draugė


P.S. Kitą kartą kai vėl taip beprotiškai lis, tu surasi mane toje pačioje vietoje. Ateik, pabusime drauge..."

Dėja, šis laiškas nebuvo skirtas man. Aš tikiu... Tikiu, kad kadanors surasiu tą lietų ir Jį. Aš ieškosiu tos stebuklingos vietos, kuri man duotų naują gyvenimą. O gal aš nesu išrinktoji? Manau, kad tokie mes esame visi, tik reikia tikėti...
Sekmės surandant kelią savyje!!