Atvirukas1

Tai tikriausiai buvo vėlyvas ruduo. Rūškanas ir ūkanotas. Maži namukai lėtai leido dūmus, kvepiančius laužu, į tuščius varnų lizdus. O ir medžiai buvo keisti. Apsimetę, kad miega. Juodi kamienai šakojosi į mažus, ilgus, belapius pirštukus. Lyg raganos  – plonus, išsišovusiais sąnariais. Tik jais medžiai nebūrė, neverpė iš dūmų mistiško ūkanos audeklo. Sustingę. Visiškai. Vaidino, kad miega, o gal iš tiesų miegojo arba paslapčia stebėjo:
  Dar visiškai neužšalusį vandenį, nesiūbuojantį, neliūliuojantį. Tik atspindintį dangų – pilkai mėlyną, be debesų. Ir nendrės buvo tarsi plastmasinės. O prie kranto vanduo – apsitraukęs rudeniniu leduku. It širma. Ir tik maži sustingę oro burbuliukai žiūrėjo. Mažos ežero akytės.
  O ir takas buvo rudeniškai minkštas: rudas, drėgnas – garuojantis nuo kvėpuojančios žemės. Nukritę lapai slopino žingsnius. Ir kai kur medžiai, apsamanojusiais kamienais, norėjo pasilenkti ir sušukuoti plaukus.
  Šniur šniur šniur nušniurnėjo ramybė. Kaip voverė įsiropštė į klevo medį. Šniur, ten ir pasiliko. Iki pavasario.
  Šešėlis, be galo ilgais plaukais, stovėjo it medis. Leido vėjui skaičiuoti sruogas. Rankos, sukištos į palto kišenes, ieškojo žvyro akmenėlių.
  Ir lūpos, vos pravertos, pūtė į šaliką sutingusį, ramų orą. Susikristalizavę vandens lašeliai kuteno panosę.
  Ir akutės buvo užmerktos. Blakstienom virpėjo tyla.
  Ir galva buvo nuleista.
  Ir viskas buvo taip ramu.
  Ir tylu.

Išsiųsiu šį atviruką žmogui, pasiilgusiam jūros.