Rašyk
Eilės (78145)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







VIII. APSIVALYMAS

Laišką gavau iš ryto. Storo gelsvo popieriaus voką. Mano pavardė ir adresas užrašyti ranka. Kai įsižiūrėjau į rašyseną, mane apėmė šiurpas. Daugelis žmonių rašo į dešinę pakreiptomis, siauromis raidėmis. Tačiau visi, visi požymiai priminė tik vieną asmenį. Tą, kurią jau seniai palaidojau. Raidžių kojelės, nubrėžtos tiesia ir ryžtinga linija, be jokių užraitymų. Taškai, panašesni į pagaliukus. Negali būti, tariau sau. Laiškas šiais laikais retas reiškinys. Na pasižiūrėkime, kas viduje.
- Laiškas? Gal jis nuo jų... – tarė man už nugaros Veronika.
- Gal. Šiaip ar taip, jis man.
Ji nuėjo nieko neatsakiusi. Aš atplėšiau voką.
„Artinasi pabaiga, ar ne tiesa, brangus pusbroli? Aš ją užuodžiu. Atveriu langą ir fiziškai juntu pabaigą vėjo gūsiuose. Negaliu jos suvokti, lygiai kaip ir tu, mes abu bijom, bet, ko gero, nesiginčysi: turime padėti tašką istorijoje, kurią neapgalvotai, apakinti rožinių svajų, pradėjom. Tiksliau aš pradėjau, ir tikėk manim, kiekvieną dieną gailiuosi savo klaidos, juk privalėjau mirti ir leisti mirti tau. Matai, ką dabar nuveikėm? Teisybė, tu nieko apie mane nežinai, nors manais esąs visagalis. Tuo tarpu aš žinau viską, netgi kada vakar pusryčiavai. Man gaila tavęs, nebejaučiu nieko daugiau, tik bjaurų ėdantį gailestį, na, dar pasibjaurėjimą savimi, tuo, kuo pavirtau.
Naujoji rūšis pridarė rūpesčių, tiesa? Žinoma, tau pavyko pasamdyti gerą karį. Tačiau tu neįsivaizduoji, kad būtent jis mus visus sunaikins. Ir mano, ir tavo klaną. Ir stiprų, ir silpną. Ir naująją, ir senąją rūšį. Nes jis ne žmogus. Ne vampyras. Nežinau, kas yra tasai, kuris vadina save Hiroyuki Asahara. Netikėjau egzistuojant demonus. Tačiau manau, kad susidūrėm su vienu iš jų.
Šiaip ar taip, aš to laukiu. Netrukus mirsiu nuo jo kardo, kartu su tais, kuriuos sukūriau, kuriems suteikiau tokį, atrodytų, nuostabų gyvenimą. Jų negalėjo nužudyti jūsų itin modernios kulkos. Ilgai dirbome laboratorijose, kol sukūrėme vaistus, modifikuojančius kraujo sudėtį. Taip gavome galimybę sukurti tam tikros rūšies ubermensch. Ir Naująjį Tamsos Ordiną. Juokingas pavadinimas, tiesa? Aš maniau, kad palengva išvalysiu pasaulį nuo mūsiškių. Tereikia turėti ištikimą nedidelę kariuomenę, mokėti regzti intrigas ir visuomet išlikti šešėlyje. Na, tu tikrai žinai pagrindinius makiaveliškus principus. Tiesiog tavo fantazija gana ribota, mielas pusbroli. Atleisk už kritiką, tačiau kas nors juk privalo praverti akis, argi ne tiesa?
Taigi štai, netrukus, visai netrukus, įvyks galutinė kova, tarp mūsų ir mūsų karių, mes žūsime anksčiau už kariuomenes, kurios kovos, kol galutinai išsisklaidys, vedamos savanaudiškų interesų. Aš bijau, mielas pusbroli, bet taip reikia.
Žinoma, svarsčiau galimybę su tavimi pasimatyti, padovanoti tau paskutinę dovaną, tačiau vėliau nusprendžiau, kad nieko gero neišeitų, vėl sukiltų kažkokie sentimentai, ir kuriam galui. Mes susitiksime kaip priešai, manau, jog taip bus gerokai įdomiau. Privalome sunaikinti vakuumą, kuris nunuodijo mūsų sielas, antraip išprotėsim.

Iki pasimatymo, E. “

Suglamžiau popieriaus lapą, išsitraukiau iš kišenės žiebtuvėlį ir padegiau. Nežinau, kas tiksliai įvyko mano galvoje: staiga nusišypsojau, paskui ėmiau juoktis. Pelenai biro ant blizgančių marmuro plytelių, o aš žvengiau kaip koks idiotas. Tarsi būčiau pabudęs po operacijos, dar jausčiau skausmo likučius, bet kartu ir neapsakomą palengvėjimą.
Štai kaip, tariau sau nusiraminęs. Jinai išties klaidingai mane įvertino. Taškas man. Puiku. Tarkime, jog neturiu pakankamai fantazijos. Bet atsikračiau ir kai kurių sentimentų. Atsikratysiu savo pavaldinių. Atsikratysiu Eleonoros. Atsikratysiu pono Asaharos. Visų. Jie man nusibodo. Liksiu vienintelis iš savo rūšies. Tik tuomet galėsiu gyventi iš tikrųjų ir jaustis saugus. Ji teisi, reikia apsivalyti. Aš tuo pasirūpinsiu. Žinau, kaip. Maišatis puikiai pasitarnaus eksterminacijai.
Priėjau prie lango, uždengto metalinėmis žaliuzėmis. Paspaudžiau mygtuką, ir žaliuzės pamažu kilo. Pro didėjantį tarpą į namus plūstelėjo neaštri, tačiau vis tiek svilinanti šviesa. Patekusi ant mano odos, ji sukėlė perštėjimą, kuris netrukus turėjo pavirsti skausmu. Spėjau pamatyti pilkšvą, debesimis aptrauktą dangų ir stiklu varvantį lietų. Paskui pasitraukiau nuo lango prie sienos ir nuleidau žaliuzes. Maudė akis. Pažeidžiau tabu. Dabar juk diena. Dieną mes turime slėptis. Dažniausia dieną mes ilsimės. Man ilsėtis nevalia, kol šalia manęs bus nors vienas vampyras.
Pakviečiau sargybos viršininką ir liepiau surasti Veroniką. Po kelių minučių keletas apsauginių atitempė ją į mano kabinetą. Ji spyriojosi, bet neištarė nė žodžio. Tik metė į mane pasiutusio šuns žvilgsnį. Buvo visa šlapia, muiluota ir nuoga. Be abejo, ją ištraukė iš vonios.
- Užrakinkite ją rūsyje. Tuoj pat. – paliepiau apsauginiams.
- Gal leisi nusišluostyti ir apsirengti? – iškošė ji per dantis.
- Nesupūsi ten ir taip. Išveskite.
Ji buvo šlapia, aš tai įvertinau, sargybiniai – ne. Staigus judesys, ir ji ištrūko iš jų gniaužtų. Kaip katė vienu šuoliu atsidūrė prie manęs. Nežinau, ką ji būtų galėjus man padaryti plikomis rankomis, nebent iškabinti akis, šiaip ar taip, smūgis į žandikaulį parbloškė ją ant žemės. Apsauginiai iškart prišoko ir užlaužė rankas.
- Tu pasigailėsi. Nežinai, koks pragaras tavęs laukia. Kentėsi labiau už mane. – velkama ji svaidėsi prakeiksmais. Aš neatsakiau, tiktai šypsojausi. Iš burnos jai sruveno kraujas, šlapi ir susivėlę plaukai beveik slėpė veidą. Vėl pajutau kylantį norą ją išdulkinti, bet nuvijau tą mintį šalin.
Žvelgdamas ant balą ant grindų, rūkiau ir mintyse dėliojau galimų veiksmų ir atoveiksmių schemą kaip mozaiką. Jei – tai – tuomet, o jei ne – tai. Laiko mažai. Bet Eleonoros laiškas buvo didžiausia kada nors įvykdyta jos kvailystė. Taip, reikia atsimerkti.
Prieš Eleonoros Ordiną kol kas nesiųsiu geriausių kovotojų. Tegul vyksta skerdynės. Kraujas nuplaus klaidas. Atlikęs tam tikrus formalumus, aš išnyksiu ir ramiai palauksiu, kol situacija vėl aprims. Tuomet bus likę gerokai mažiau mūsų purvinosios padermės atstovų.
Suvibravo mano telefonas. Atlenkiau ir ekrane pamačiau numerį. Neatsiliepiau, nes žinojau, ką reiškia skambutis. Mums pavyko. Mintyse šlovinau Sergejų Ivanovičių Kirilovą. Tuoj pat nusileidau į garažą. Nekviečiau vairuotojo, pats išvairavau automobilį specialiai apdorotais stiklais į gatvę. Mercedes limuzino langų plėvelė – taip pat Sergejaus Ivanovičiaus išradimas. Saulės spinduliai jos nukenksminami ir nebedegina mūsų jautrios odos bei netrikdo regėjimo.
Lietus buvo baigęsis. Tačiau stori, sunkūs debesys vis dar temdė dangų. Manęs tai anaiptol neliūdino. Mercedes kaip laivas nardė drėgnomis gatvėmis, kol galiausia pasiekiau reikiamą vietą. Spustelėjau pultelio mygtuką, ir plieniniai garažo vartai prieš mane atsivėrė. Iš pažiūros pastatas, į kurį įvažiavau, atrodė nenaudojama gamykla, tačiau iš tiesų po ja veikė mūsų laboratorija. Garaže buvo slaptos durys, paskui ilgas koridorius, stebimas videokameromis, liftas, kuris nuleisdavo į gilius įtvirtintus požemius.
Sergejus Ivanovičius mane pasitiko su plačia šypsena.  Apsikabinome, kaip seni geri pažįstami. Jis yra vienintelis, kurį galėjau ir galiu vadinti draugu. Aš jam padovanojau amžinybę ir modernią laboratoriją, kurioje jis praleisdavo bene visą savo laiką.
- Vadinasi, pavyko? – paklausiau viltingai.
- Taip. Pagaliau. Viena jų dar gyva, einame, parodysiu visą veikimo principą. – jis atidarė vienos palatos duris. Joje tebuvo vienintelė geležinė lova su neperšlampamu čiužiniu. Ant jos gulėjo aptvarstyta ir plikai nuskusta moteris.
- Štai egzempliorius, patekęs mums į rankas per tą sėkmingą reidą. Nesibaimink, ji pripumpuota chemijos, todėl beveik nieko nesuvokia. Kitas egzempliorius buvo visiškai panaudotas preparato kūrimui, o ant štai šios išbandydavome mažomis dozėmis. Pasižiūrėk. – jis priėjo ir nuplėšė tvarčius merginai nuo pilvo. Tvokstelėjo bjauri smarvė. Žaizda buvo milžiniška ir atrodė šlykščiai: žalsvais pakraščiais, pilna pūlių.
- O siaube... – sumurmėjau aš.
- Taigi. Čia vos vos patepėm. Cha, betgi jie dar jautresni už mus. Mirs greitai ir kankinami didžiulių skausmų, nes supus iš vidaus. Neaiškinsiu tau viso veikimo mechanizmo, nes žinau, jog tai tavęs nedomina.
- Gerai. Reiškia, šio skysčio pripildytos kulkos veiks juos, kaip mus veikia TTX 3?
- Būtent. Tik veiksmingumas bus dar didesnis. Mirtis greitesnė. Einam, pamatysi viską. Na, meilute, tavęs mums nebereikės. Paskutinį kartelį atlik bandomojo triušiuko pareigą. – Sergejus Ivanovičius perbraukė merginai per skruostą. Ji žvelgė kažkur į lubas buku žvilgsniu. Graži ir jauna būtybė. Atėję sanitarai pakėlė ją ir nešė įkandin mūsų. Mes įžengėme į šaudyklą. Merginą pastatė prie sienos, pririšo rankas, kad nesusmuktų. Ji lėtai judino galvą ir kažką murmėjo. Iš po tvarsčių sunkėsi gelsvas skystis.
- Štai, imk. Paprastas Sig Sauer P220, pusiau automatinis 38 kalibro pistoletas. O štai kulka. Iš pažiūros – niekuo neypatinga. Bet iš tiesų tai mano išradimas. Ne tik skystis, bet ir kulka. Mažutė ir mirtina. Na, nusitaikyk. – Aš nusitaikiau. Mergina liūdnai kabojo ant rankų, prirakintų prie lubų. Šoviau į krūtinę. Mergina krūptelėjo. Paskui ėmė klykti ir purtytis, iš burnos, nosies, ausų, akių, tarpukojo pasipylė kažkoks dvokiantis rudas skystis. Ji nusibaigė per minutę. Aš prisidengiau nosį nosine ir skubiai išėjau.
- Viskas atrodo labai šlykščiai. Tačiau pasakyk, argi ne to jie nusipelnė? – paklausė manęs Sergejus Ivanovičius. Aš gūžtelėjau pečiais. Pykino. Jis man davė pakelį kulkų. Pripildžiau savo ginklo dėtuvę.
- Kaip greitai pagaminsite tinkamą kiekį?
- Rytoj galėsime apginkluoti kiekvieną mūsiškį.
- Puiku. Na, man laikas.
Mes atsisveikinome, ir aš išėjau.
Kai išvažiavau į gatvę, vėl pliaupė lietus. Kiekviena minutė svarbi, tariau sau. Ir privalau tuoj pat atsikratyti tais, kurie man nereikalingi. Laukdamas žalio šviesoforo signalo, paskambinau savo specialiojo apsaugos būrio vadui ir pasakiau adresą.
2005-01-05 00:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-11 22:21
Nuar
Man primena "Nakties sargybą" ir "Dienos sargybą".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-04 16:36
Prozaika
šauniai padirbėta,įdomu skaityti..tuo pačiu mintyse perbėga visi tokio siužeto filmai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-21 16:17
tuscias_veidrodis
Nors man vksmai visokie su vampyrais ir demonais nelabai patinka, bet ,kad tiek fantazijos turet ir taip idomiai surasyt  tai mane suzavejo;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-05 19:57
Suglumes
Ohoho. Negi fantastikos skyrelyje pakylėjimas? Ankstesnių dalių taip pat neskaičiau, bet būtinai perskaitysiu. Įdomus, užkabinantis siužetas. Neturiu prie ko prikibti. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-05 13:00
Maliciuos
Och... bardzo gotichno. Daugiau juodos spalvos, akinamai baltu ilciu ir zaibisku smugiu nagais. Dar siek tiek daugiau pirmykscio ziaurumo ir neutralia puse, kuri naudotusi pragamtiska filosofija ir bus tikrai uber. Dievinu tokius kurinius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-05 09:50
anuka
kitų dalių neskaičiau. tikriausiai reikėtų. nors ir ši visai užkabino laukti tęsinio. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-04 16:36
Prozaika
šauniai padirbėta,įdomu skaityti..tuo pačiu mintyse perbėga visi tokio siužeto filmai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-21 16:17
tuscias_veidrodis
Nors man vksmai visokie su vampyrais ir demonais nelabai patinka, bet ,kad tiek fantazijos turet ir taip idomiai surasyt  tai mane suzavejo;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-05 19:57
Suglumes
Ohoho. Negi fantastikos skyrelyje pakylėjimas? Ankstesnių dalių taip pat neskaičiau, bet būtinai perskaitysiu. Įdomus, užkabinantis siužetas. Neturiu prie ko prikibti. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-05 13:00
Maliciuos
Och... bardzo gotichno. Daugiau juodos spalvos, akinamai baltu ilciu ir zaibisku smugiu nagais. Dar siek tiek daugiau pirmykscio ziaurumo ir neutralia puse, kuri naudotusi pragamtiska filosofija ir bus tikrai uber. Dievinu tokius kurinius.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-05 09:50
anuka
kitų dalių neskaičiau. tikriausiai reikėtų. nors ir ši visai užkabino laukti tęsinio. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą