Bokštas -4- Intermisija.

Tas pats Miestas.

Pirmiausia visiškai pasiuto katės.
Po tris, po keturias dvokiančiame karštyje jos ėmė graužti šaligatvių bortus, į nieką nekreipdamos dėmesio. Saulė spigino joms į galvas, o jos graužė, graužė, graužė, lyg nuo to būtų priklausęs jų išlikimas. Ir kaukė. Po poros valandų jos ėmė kristi negyvos, išverstom akim, išskėstais nagais, neretai - pražiotu snukiu, kuriame bolavo į grindinį nuzulinti dantys.
Vakare likusias gyvas kates milicija iššaudė.
Aplink bokštą be perstojo suko du milicijos ekipažai.
Dešimtą valandą vakaro pagaliau nusileido saulė, bet miestas nėjo miegoti. Oras buvo troškus, ir žmonės veltui viltingai žiūrėjo pro langus į dangų, tikėdamiesi pamatyti nors vieną debesėlį. Miestas taupė elektrą - niekas neįjungė gatvių žibintų, todėl viskas skendėjo melsvoje prieblandoje. Miestas laukė, laukė ir žmonės, sėdėdami virtuvėse, svetainėse, miegamuosiuose, balkonuose, rūkydami arba nerūkydami, gerdami alų arba negerdami, tyliai įsijungę radijo aparatus, bet niekad neįsijungę televizorių, jie sėdėjo, žiūrėjo į dangų ir laukė audros, suprasdami, kad audra bus visai ne lietus su vėju ir žaibais ir griaustiniu ir patvinusiomis gatvėmis, o apskritai - ne iš dangaus.
Pusę vienuoliktos žmonės namuose uždegė šviesas. Miestas pirmą kartą per tris metus tylėjo - nebuvo kačių, kurios, kaip jau buvo įprasta, sukeltų kakofonišką koncertą. Žmonės kalbėjo pašnibždomis, tarsi bijodami sugriauti pakibusią virš galvų tylą. Kai kurie, per dieną susikrovę maisto atsargas, jas nešė į rūsius, manydami, kad ten patūnoję porą dienų išeis į nė kiek nepasikeitusį pasaulį.
Vienuoliktą valandą vakaro kai kurie neišlaikė įtampos ir užtraukė užuolaidas. Kiti senu rusų papročiu iš spintos ištraukė degtinę - po kurio laiko jie nebijojo ne tik paties velnio, bet ir audros. Jaunimas, užsidaręs butuose ir garsiai besiklausąs muzikos, dar labiau ją pasigarsino ir užtraukė užuolaidas.
Pusę dvylikos nuo bokšto pasitraukė abu milicijos ekipažai.
Be penkiolikos dvylika vietinis radijas nutilo. Visame diapazone girdėjosi tik triukšmas.
Likus dviem minutėm iki dvylikos, bokšto aptvaras be garso plyšo. Visuose butuose prigeso lemputės - jų siūleliai blausiai švytėjo silpnai oranžine spalva. Į miestą atėjo vėlinės - šimtai žmonių iš spintų traukė žvakes, prideginėjo jas degtukais, ir žiūrėjo į silpną ugnies liežuvėlį.
Iš tų šimtų, tik pora dešimčių išdrįso pažvelgti į sieną, kur liepsna metė šešėlį.
Ir tik pora išdrįso pažvelgti į lauką, kas už užuolaidų. Jie pamatė tamsią pilkumą ir į verpetą susuktus debesis, kurie nejudėdami protu nesuvokiamai sukosi į visišką tuštumą virš bokšto.
Į miestą, pagrindiniu prospektu, tarsi per paradą, tyloje įvažiavo kariniai sunkvežimiai.
Prasidėjo tyliausios audros likvidacija.