Dar ne laikas mirti (Dedikuoju Irenai)

Sutemų dievukas atneš gėles,
prie medinio apsiausto prispaudęs -
aštrias, negražios spalvos...
Įteiks gimimo dienos proga,
kalbą bejausmę pasakys.
Ir tuo būsiu laimingas,
nes danguje pamatysiu mažą darželį,
atitvertą man; vėliau ten išaugs
                                          bijūnai ir rožės,
ten bus pastatyti mūsų meilės namai.
Jie siūbuos ir skambčios,
skris šimtapūdis akmuo, žėrėdamas
                                          visatos spalvom,
juokdariai, sutverti iš žydrynės, paikai stebėsis,
mojuos skėčiais,
o mes stovėsim šventi prie įėjimo,
apsisiautę paradiniais drabužiais,
kaip Didysis Susimąstymas,
                                        kaip mįstė.
Ir bus žiūrovų minios, bus orkestras;
pardavėjai su žydromis prijuostėmis
žmonėms dalins mūsų valgius ir gėrimus.
Viskas bus danguje.
Aš mokėsiu laukti,
o šiandien užteks negražios puokštės.