Rebi kailiukas švelnus, rausvai baltas, o akys juodos. Ji - labai išpuikusi triušiukė, o ypač didžiuojasi savo dailiuoju rožiniu kaspinu, užrištu ant galvos - rodo jį visiems draugams triušiukams.
- Nė vienas iš jūsų, - sako ji, - neturi tokio gražaus kaspino. Nė vienas iš jūsų nėra taip elegantiškai pasipuošęs kaip aš.
Ir vis lekia ir lekia pasigrožėti savimi veidrodyje. Kartą triušiukams nusibodo tas jos nuolatinis puikavimasis, ir jie nusprendė iškrėsti pokštą. Į veidrodžio rėmus įdėjo paprastą stiklą, o už jo pastatė skudurinį žaislinį triušį, nešvarų, apipešiotą, apkarpytomis ausimis ir be kaspino. Tai padarę laukė atbėgant Rebi.
Kai toji atliuoksėjo, kaip visada gėrėdamasi savimi, vienas Pilkis triušiukas nusistebėjo:
- Rebi, tu šiandien nekaip atrodai. Kas gi nutiko tavo puikiajam kailiui?
- Iš tiesų! - pritarė kitas triušis. - O kas atsitiko tavo dailiosioms ausims?
- O kur pražuvo tavo rožinis kaspinas? - pridūrė trečias.
Susirūpinusi Rebi stryktelėjo prie veidrodžio.
Pamačiusi skudurinį, apipešiotą žaisliuką ir patikėjusi, kad tai - ji, triušiukė paplūdo ašaromis...
Ir tik triušiukams prapliupus kvatotis, Rebi suprato, kad draugai iškretė jai pokštą, norėdami nubausti už pasipūtimą.