Palaužti Nepalaužiamą (3)

Faladoras pasitarė su kitais būrių vadais ir nusprendė, kad rytoj mokys merginą kovoti ginklais ir nešioti šarvus. Išaušo kita diena. Ji buvo saulėta ir danguje nasimatė nė vieno debesėlio. Visur gražiai čiulbėjo paukščiai, o aplinkui kvepėjo gėlėmis. Malonus šiltas vėjelis draikė Jordanos plaukus. Taigi, ji jau stovėjo lauke ir buvo pasiruošusi, kaip manė aplinkiniai, išmokti naudotis kardu. Tam, kad mergina ko nors neužmuštų, jai buvo duotas medinis kardas, o ji pati buvo apvilkta pačiais sunkiausiais šarvais.
  - Na, čia yra taikinys, - pasakė treneris ir parodė į pakabintą šiaudų maišą, kuris turėjo būti panašus į žmogų, - tu turi jį nusmeigti. Supratai? Pabandyk.
  - Chi chi chi . - tyliai šaipėsi kareiviai aplinkui. – Jai nepavyks. Tu pasižiūrėk kaip ji stovi. Nė vienas karys taip nestovi.
  - Tikrai. Užsimanė karalius kažkokios mergos kariuomenėje. Manau, kad per pirmą mūšį ją užmuš.
  - O gal ji išsigąs ir išvis į mūšį neis?
  Jordana girdėjo viską. Ji, su mediniu kardu ir sunkiais šarvais, kurie jai netrodė labai sunkūs, priėjo prie taikinio, užsimojo ir perlaužė kardą. Tada vienu kumščio smūgiu „nuskynė“ taikinį. Šiaudų maišas nuskrido kokius penkiolika metrų ir nukrito. Visi stebintys kareiviai buvo besijuokę, bet po to jų žandikauliai atvipo ir akys išsprogo. Jordana jautėsi nugalėtoja.
  - Gerai. - tarė treneris. - Imk geležinį kardą ir pabandyk nusmeigi šį maišą pilną smėlio.
  - Kas dabar bus? – išsigąndęs paklausė vienas kareivis.
  - Nežinau. – atsakė kitas.
  Visi stovintys kariai atidžiai stebėjo kiekvieną Jordanos judesį. Mergina pasišvaistė kardu ore ir jį lengvai perlaužė. Pribėgusi prie maišo, spyrė taip, kad net maišas plyšo, o visas jo turinys nuskriejo ir išsibarstė per visą aikštelę.
  - Neblogai, bet reikia naudotis kardu. - šiek tiek pyktelėjęs pasakė treneris ir padavė Jordanai plieninį kardą. – Imk ir nusmeik tą maišą pilną akmenų.
  Kariai manė, kad ir dabar ji kardą sulaužys ir maišą numuš galva, bet to nebuvo. Jordana priėjo prie maišo ir vienu kirčiu perkirto maišą, bet tada lūžo ir kardas. Visi aplinkiniai neteko žado. Dar niekam nebuvo pavykę, netgi be šarvų, perkirsti maišo su akmenimis, o mergina, su sunkiausiais šarvais vienu kirčiu jį perkirto.
  Jordana stovėjo ir žvelgdama į nustebusių karių minią šypsojosi. Kariai jautė jai pagarbą. Mergina paklausė:
  - Ar dar reiks ką nors daryti?
  - Ne. - šiek tiek išsigandęs tarė treneris.
Jordana nusiėmė šarvus.

***

  Karalius pasikvietė trenerį trumpam pokalbiui.
  - Na, kaip jai sekėsi?
  - Jusų Didenybe, prisipažinsiu esu apstulbęs. Ji viską atliko taip greitai ir taip puikiai, kad netik aš bet ir visi kariai buvo nustebę.
  - Kas tokio nutiko, kad visi tokie nustebę?
  - Ji tikrai stipresnė už visus jūsų karius. Manau, kad jos jėga prilygsta dvidešimties, o gal net ir daugiau,  karių jėgai.
  - Tai puiku.
  Karalius nusprendė, kad tokia stiprę karę reikia gerai treniruoti ir maitinti, todėl jai paskyrė žymiai geresnį kambarį negu turėjo Faladoras. Mergina nebuvo patenkinta gyvenimu pilyje, tačiau ji mėgavosi kiekviena treniruote. Ilgainiui karalius ir jo žmonės ėmė pasitikėti Jordana, todėl jai leisdavo išeiti ir už pilies ribų. Robouilėdas merginai netgi padovanojo gerą žirgą, tačiau Jordana juo nejodavo, bet vesdavosi drauge.

***

  Vieną dieną karalius gavo žinią iš gretimos šalies valdovo. Jis skelbė karą. Užpuolimas vyks kitą savaitę (kitos šalies valdovas buvo labai geras). Robouilėdas įsakė visiems kariams ginkluotis. Kareivinėse vyko didelis sambrūzdis. Žmonės lakstė be jokios tvarkos. Tik viena Jordana buvo labai rami ir visiškai nesijaudino. Ji jau seniai buvo pasiruošusi.
  Ir štai prėjo savaitė. Kariai, vedami Faladoro, išžygiavo į mūšį. „Skardinių“  būryje buvo ir Jordana, nešina plieniniu kalaviju. Mergina išgirdo tolimą daugybės karių batų trepsėjimą ir žinojo, kad priešas jau arti.
  Ir prasidėjo skerdynės. Jordana neestetiškai perkirto priešų centuriono šlaunikaulį. Tasai susmuko prie Jordanos kojų ir bandė merginą pargriauti, tačiau ši buvo greitesnė ir užbaigė centuriono kančias. Kiti kariai irgi panašiai kovojo. Faladoras švaistėsi kalaviju į visas puses net nežiūrėdamas kur, todėl tokiu būdu nukovė nemažai saviškių. Už tai sulaukė maršalo rūstybės ir buvo atiduotas karo lauko teismui. Teismą sudarė generolas Robogotas, hercogas Hormalas, grafai: Umicaras, Rinamas ir Alfakladoras, ir kapelionas Fornatas. Jie nuteisė Faladorą dešimt metų katargos darbų ir paleido vėl į kovos lauką. Grįžęs į mūšio lauką, Faladoras pamatė, kad priešai laimi. Užsėdęs ant arklio jis apjojo ariegardo dislokacijos vietą ir pamatė tris alebardininkų kohortas šikančias Biral-Aldurino upės žiotyse (visko gi karuose pasitaiko). Išsitraukęs kalaviją Faladoras sušuko:
  - Kaip jums negėda. Mūsų kariuomenė triuškinama, o jūs čia užsiiminėjat nesąmonėm. Stokitės narsieji kariai ir pirmyn į kovą paskui mane.
  Kariai pakluso ir nusekė paskui Faladorą tiesiai į priešų pulkus. Sulaukę netikėto pasiriešinimo blogiečiai puolė į paniką ir ėmė trauktis apžėlusiomis ganyklomis. Tačiau staiga Faladorą pašovė strėlė ir jis nukrito nuo arklio. Suklupus vedliui visa kariuomenė puolė į paniką ir priešai vėl paėmė viršų.
  Tada atlėkė Jordana, tik jau be kalavijo, ir pradėjo talžyti priešus. Vieną karį nuspyrė nuo žirgo, kito priešo žirgui kumščiu sutrupino galvą. Taip ir kitaip besimuojuodama kumščiais Jordana išdaužė daug priešų ir būtų išdaužiusi dar daugiau, bet jie sulaukė pastiprinimo. Lankais ir ietimis ginkluoti raiteliai apsupo Jordaną. Mergina bandė pasprukti, tačiau vienas iš karių paleido strėlę. Vieną vienintelę, kuri turėjo perveti Jordanos širdį. Tačiau mergina prisidengė ranka ir strėlė lengvai įsmigo į jos ranką. Iš žaizdos pasruvo kraujas. Jordana nieko nelaukdama griebė strėlę ir ją išrovė, išplėšdama dalį savo odos. Raiteliai į ją žvelgė šiek tiek su baime. Juk nekievienas ryžtasi save taip žaloti, norėdamas ištraukti nelabai giliai įsmigusią strėlę.
  Atsitokėję kariai vis glaudesniu ratu supo merginą. Tada visi sutartinai paleido strėles ir ietis į Jordaną, tačiau jos ten jau nebebuvo. Pasinaudojusi palankia proga, ji lengvai prasmuko tarp arklių kojų. Bet kai bandė pasprukti iš karių rato, ją pastebėjo. Dabar mergina turėjo saugotis, kad jos nesutryptų. Žirgų kanopos mindžiojo rankas ir kojas, kariai švaistėsi ginklais ir Jordana manė, kad tai jau galas, tačiau žūti čia ir dabar ji nenorėjo. Ji tik troško, kad kasnors ją išgelbėtų. Merginos jėgos vis labiau seko, akyse pradėjo temti, ir galiausiai ji nieko nebematė ir nebegirdėjo. Sunkiai sužalotas Jordanos kūnas krito žemėn...