Senelio kalvė (Iš ciklo "Vaikystės Žemė")

Senelės draudimo nebojus
aš kulniuoju į kalvę vėl,
pinuosi seneliui po kojų
su tūstančiu savo “kodėl? ”

Kai seneliui labai pabosta,
suglobęs lyg pėdą mane,
patupdo į aukštą sostą,
išklotą sena vatine.

Kol senelio plaktukas trata,
negali taip be darbo sėdėt.
Tuoj kibsiu į dumplių ratą –
juk reikia seneliui padėt…

Dumplės linksmai sudūsaus,
ugnis spiečius žiežirbų skleis –
šypsosis senelis į ūsą,
darbai kaip iš pypkės eis

senojoj kalvėj prie kelio,
kur taip išdidžiai aš sėdžiu,
glostoma žvilgsnio senelio,
giriama užeinančių dėdžių.

Tas laikas lėks kaip pašėlęs,
darbų dar begalė lauks
tik prie namo galo išėjus
senelė namo pašauks…
                *****
Tamsa juodu debesiu joja,
ir vakaras krypsta naktin,
o kalvėje žaizdras žioruoja
ir kūjis tin tin ir tin tin…

Jau būsiu miegelį numigus
vaikystės minkštuos pataluos,
kada kalvės dūmais pakvipęs
senelis namo parlinguos.

Senelė prie krosnies suksis,
o kol ji kruopienę maišys,
senelis paseilins pieštuką
ir darbus dienos surašys…

Tam taisė akėčias ir plūgą,
noragus galando kitam,
kaimynui pakaustė arkliuką,
durų vyrius nukalė tam…

Guls ant lapo eilutės kreivos –
oi sunku jas seneliui rikiuot,
nežinia, kas lengviau jam einas –
pieštuku ar kūju mojuot…

*****
Griaustiniai vasarvidžio trankės
tą dieną, kai gulė kapan,
tiek visko nukalusios rankos…
Tik laimės nenukalė man…