2003-ieji trise

Naujųjų metų išvažiavau švęsti į kaimą. Tyla. Daug pasakiško sniego, žibančio  pamotės-raganos kauleliais. Apsnigtos eglės. Ir šutvė miestiečių, sulindusių į namo (anaiptol ne medinės trobelės) rūsį. Ach taip, pirtis. Naujieji pirtyje. Sakoma, senuose metuose reikia palikti visą nešvarą, vadinasi, ir nusiprausi. Bet aš jau buvau sugadinta miesto. Tik ką išsimaudžiusi karštoje vonioje su putomis.

Šiandien man netiko romantiška kaimo tyla. Netiko ir triukšmingas rūsys. Netiko degtinė, geriama  ne su kaimiškais lašiniais, o keistai vegetariškai – su čipsais ir sūriu. Šiandien aš norėjau pamatyti naujuosius metus. Tarsi S. Gedos Kukutis – pamatyti juos nuo aukšto kalno. Blaivia galva.

„Važiuojam į miestą, čia naujieji metai neateis. Aš jų čia nepamatysiu“. Iki naujųjų buvo belikusi valanda. Įkalbėjau tik du vaikinus. Jie, regis, kaip ir aš, norėjo pamatyti naujuosius. O gal norėjo kažko kito... Likusiuosius prieš išvažiuodama užkerėjau – iki naujųjų jie visi jau buvo girti ir apsnūdę. Jie taip ir nepamatė jų ateinančių.

Nusprendžiau, kad naujieji geriausiai matysis nuo meilės deivės – Mildos šventyklos kalno. Kaip pasakytų poetai romantikai – pačioje Lietuvos širdyje, sostinės centre. Kaip pasakytų mistikai – 2003-ieji turėjo pasirodyti šventoje vietoje, po 3-imis kryžiais (regis ant Mildos šventyklos vėlesniais laikais buvo pakarti 3 vienuoliai?).

Kad ateinančius naujuosius bus galima pamatyti nuo šios vietos, supratau ne aš viena. Tokių gudročių vienais ar kitais tikslais atsirado ne vienas. Ne vienas į kalną buksavo ir nuosavu automobiliu.

Kai įkopėm į kalno viršų, žibantis miestas jau rengėsi sutiktuvėms. Tai viename, tai kitame jo kampe pūkšteldavo fejerverkas. Artėjant senų metų slenksčio link tų pūkštelėjimų pagausėjo, po visą miestą plito šventinis „karas“. Po truputį skilo naujųjų metų apvalkalas. O naujieji dar nesirodė. Jie pasirodė su pirmu pliūpsniu nuo Gedimino kalno. Su tuo pačiu metu iš skraidančios tamsoje TV bokšto lėkštės pasipylusiomis žiežirbomis. Mano viduje taip pat kažkas sprogtelėjo – nereikėjo jokių laikrodžių. Staiga apkabinau abu savo palydovus ir pakaitom įsisiurbiau į abiejų lūpas – „Su  naujaisiais“.

Naujieji ropojo su kiekviena nauja fejerverkų partija, stojosi ant kojų, šypsojosi apšviesdami žiūrinčiųjų veidus, didžiuliais ratilais bandydami visus apžioti iš tolo. Pažinti pasaulį jį ryjant ir būti jo ryjamu.

Sudeginom naujųjų garbei keletą  bengališkų ugnelių ir supratom, kad pats laikas slėptis nuo šalčio. Manęs laukė namai. Langai taip pat pasitiko naujuosius, o dabar  savo stiklinėmis akimis jau ieškojo manęs.




Dabar jau buvo galima švęsti. Šalia mirksinčios eglutės ant mano lovos gulėjo jie – du liekni beveik identiško kūno sudėjimo vaikinai. Tik vienas šviesiaplaukis, kitas – tamsiaplaukis. Šypsojosi patenkinto vaiko šypsena ir velniškomis bengališkomis ugnelėmis akių kampučiuose.

Pirmą kartą mano lovoje gulėjo du vaikinai vienu metu. Pirmą kartą šiais metais. Pirmą kartą mano gyvenime. Negalėjau to neišnaudoti. „Nusirenkit“. Abu šypsojosi išdykėliškai, dar nesuprato mano grėsmės, galvojo, kad žaidžiu, o gal nieko negalvojo. „Nusirengsim?“ – paklausė žiūrėdami vienas į kitą. Linktelėję kaip gyvatukės išsirangė iš kelių savo odų vienu metu. Gulėjo prieš mane iki pusės nuogi ir toliau šypsojosi. Bengališkos ugnelės akyse dar labiau įsižiebė. Užguliau juos ir ėmiau uostyti jų abiejų šilumą. Rodės surinksiu ją per nosies šnerves, ištrauksiu per savo delnus. Jie kvepėjo naujųjų naujumu ir jau spėjusiu prakusti karščiu.

Jų veidai kvėpavo man iš abiejų kaklo pusių. Dvelkė vienodu, saldžiai karstelėjusiu nuo „Martinio“ ir „Tekilos“, pasmilkusiu nuo cigaretės dūmų kvapu. Mano rankos ėmė narstyti po jų plaukus. Jie buvo ir švelnūs, ir susivėlę. Nesvarbu, kad vieni šviesūs, kiti tamsūs.  Tokie pat vėsūs prie pat šaknų galiukų, nepaisant karščiu garuojančių krūtinių. Jų galvos instinktyviai rietėsi prie mano rankų, kaip mažų kačiukų, trokštančių, kad juos glostytų. Pajaučiau, kaip mano kaklu pravažiuoja jų šaltokos nosytės, o po to jie lyžteli liežuvėliais ir švelniai įsikimba dantukais. 

Aš turėjau dvi rankas pasisveikinti su atsistojusiais ir žiūrinčiais į mane vienakiais jų draugužiais. Jie turėjo dvi burnas mano krūtims. Ir net keturias rankas mano šakumai... Jie turėjo ištrykšti vienu metu. Nuo vienodo ritmo, prisitaikydami prie mano kvėpavimo...

Pabudau viena. Gal nieko neįvyko? Gal tai girta apnuodyta vaizduotė? Vaikinai sėdėjo virtuvėje prie lango ir rūkė. Nuogos garuojančios nugaros ir per atstumą švelnūs skirtingų spalvų plaukai...