Likimo dovana (Iš ciklo "Vaikystės Žemė")

Seniai seniai eilėraštį skaičiau,
Apie namus, kurių langeliai žvilga.
Tokius šiltus, aš juos tiesiog mačiau,
Mažutėlius, prigludusius po smilga.

Tas vaizdas įsirėžė man širdin,
Ne lino raižinys – tiesiog granito,
Jau šitiek metų nulėkė tolyn,
O jis vis ten – nei dingo, nei pakito.

Jau kartais rodos žemė prasivers -
Savi pamiršta, mylimi išduoda…
Ir rodosi, širdis nebeištvers,
Tiesiog pavirs į juodą šaltą gruodą.

Tada namo, greičiau namo sakau,
Jau pirštai virpantys duris rakina,
Sustoju tamsoje, net kvapą sulaikau-
Ir štai namų Dvasia mane apsikabina.

Paliečia skruostą šiluma jaukia,
Tarsi kačiukas apie kojas žaidžia.
Nebėr vienatvės, slėgusios lauke,
Ir širdį spaudę gniaužtai atsileidžia…

Nusispiriu batus, prie sienos priglundu -
Tylus gerumas liejasi į širdį,
Tai čia jėgų gyventi vėl randu,
Čia mano juoką, mano raudą girdi.

Likime, sako, tu mane skriaudei.
Taip tvirtina visi, kurie mane pažįsta.
Tiesa, tu nelengvais keliais vedei,
Bet vis tik, aš manau, jie baisiai klysta.

Nesi žiaurus, jei skersvėjuos visuos
Nuėjus kelią sudėtingą, ilgą,
Aš vis dar šventą šilumą nešuos,
Iš tų namų, kur po vaikystės smilga…

Visiems, turėjusiems kantrybės perskaityti iki galo,
LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ.