Speigas vasarą

Įžanga

Miglos karalystėse senoji magija vis dar buvo stipri. Šventuosiuose slėniuose nuo neatmenamų laikų ošė Palaimintosios girios, iš Žiedinių kalnų sroveno Sidabro šaltiniai. Kiekvienas žemės grumstelis, vėjo dveltelėjimas ir lietaus lašelis alsavo Keturių Elementų Dievų galia. Fei, Žemei, ir Ajolui, Ugnei, pakluso sėja ir pjūtis, naktis ir diena, gyvenimas ir mirtis. Jie laimindavo santuokas ir kūdikių gimimą, pasiimdavo mirusiuosius į Požeminį pasaulį, globojo žemdirbius, amatininkus, mokslininkus ir meninkus. Su Fei ir Ajolu Miglos karalisčių gyventojai siejo visa, kas gera ir gražu, jiems pagerbti rengė linksmas šventes, kuriose liedavosi midus ir vynas, buvo daug šokama ir juokiamasi. Šiuos Dievus žmonės mylėjo, tuo tarpu kitų bijojo ir nekentė. Umi, Vanduo, ir Finas, Vėjas, buvo pernelyg nevaldomi ir atsiskyrę. Jų galios priversdavo keistis metų laikus, sukeldavo jūrų potvynius bei atoslūgius, pažadindavo viesulus ir speigą. Umi ir Finas globojo drasios, nepalaužiamos dvasios žmones, kurie ieškodavo nuotykių ir pavojų, siekdavo užkariauti naujas žemes ar surasti neįkainojamą lobį. Todėl jiems lenkėsi klajūnai, kariai ir jūreiviai, aukodami kruvinas ir tamsias aukas. Ir mažai kas prisiminė senąsiąs legendas apie tuos laikus, kai visi Dievai buvo vieningi ir tenorėjo gero savo garbintojams, kai nebuvo nei karų, nei ligų, nei stichinių nelaimių, kai Miglos karalysčių dar negaubė Amžinasis rūkas ir nesupo Žiediniai kalnai.


Naujiena

Valdovas Semiuelis sėdėjo didžiuliame ąžuoliniame soste ir mieguistai stebeilijo į vieną tašką. Rūko Pakrantės karalystę jis valdė jau ilgai, tačiau taip ir nepriprato prie nuobodžių patarėjų, prašytojų ir žynių kalbų. Žinoma, faktas, kad esi Karaliaus Megistro, bent jau formaliai turinčio aukščiausią suverenitetą visose dvidešimt keturiose Miglos karalystėse, brolis turi ir savų privalumų, tačiau trūkumai vistiek labiau lenda į akis. Semiuelis prisiminė, kaip mėgo blaškytis po pasaulį ieškodamas nuotykių ir nuolat susidurdamas su pavojais, kaip linksminosi su piratais ir kovojo su maištaujančiais Valdovais savo brolio vardu. Nepamiršo ir kaip užėmė Rūko Pakrantę bei apsiskelbė jos veininteliu šeimininku. „Ir pasirašiau sau blogesni nei mirties nuosprendį“, pagalvojo Semiuelis ir sunkiai atsiduso. Tada tai atrodė tikrai gera mintis. Ištaiginga pilis, neįveikiama tvirtovė, turtingas miestas derlingos žemės aplink ir svajonė pastatyti milžinišką bei galingą uostą, kuriuo prekyba galėtų vykti tiek vasarą, tiek ir žiemą. Ir štai po beveik dvidešimties metų, kai uostas klestėjo, Valdovas gailėjosi savo sprendimo, jį kasdien vis aistringiau šaukė jūra ir nuotykiai. Bet Semiuelis puikiai suprato, kad kaip Karaliaus brolis ir pagaliau jo vietininkas bei vasalas privalo vykdyti savo pareigą iki galo, klausytis nuobodžių kalbų, spręsti nereikšmingus ginčus, rengti prabangius ir absoliučiai nereikalingus priėmimus, sudarinėti sutartis su užsienio diplomatais, bandyti suvokti visokias politikos vingrybes ir t. t. Nuo tokių minčių Valdovui įsiskaudėjo galva. Jis stipriai užsimerkė ir lėtai atsimerkė, bandydamas įsigilinti į Tomo Makvino skundą.
- Todėl, Valdove, ir prašau, net išdrįsčiau pasakyti, reikalauju, kad vandenių pirkliai atlygintų man visus nuostuolius ir sumokėtų baudą už Uosto vidaus taisyklų pažeidimą.
Vandeniais Miglos karalystėse vadino atstovus genties, kurią pagal legendą sukūrė Deivė Umi. Jų oda buvo švelniai melsva, akys dažniausiai auksinės ar bent jau vario spalvos. Vandeniai gyveno nedidelėse salose, išsibarsčiusiose po visą Gyvsidabrio vandenyną ir buvo neprilygstami jūreiviai bei plaukikai, jų pastatytiems laivams niekas negalėjo prilygti nei greičiu, nei tvirtumu ir stabilumu. Mačiusieji mėgdavo sakyti, jog vandeniai ne plaukia, o skriete skrieja vandenyno paviršiumi. Galbūt dėl to, kad jiems pavydėjo, o gal ir dėl to, kad tiesiog nesuprato ir prisibijojo, bet Lygumų gyventojai jų nemėgo. Valdovas pastebėjo juodose Tomo akyse blykstelėjusią sunkiai slepiamą neapykantą. Makvinas, kaip ir visi ouniai, Deivės Fei vaikai, kažkuo priminė tingų katiną, ypač tankiu visą kūną dengiančiu juosvu kailiuku ir stačiomis ausimis, tačiau jo įkipos didelės akys ir nuolat gniaužomi pirštai ilgais nagais išdavė įtarų ir pitktoką būdą. Ouniai nekentė vandens, o dar labiau – vandenių. Tomas, vos tik radęs progą, stengdavosi prikibti prie jų. Šią savaitę Valdovas klausėsi jau penkto panašaus skundo.
- Atleiskite, Tomai, bet aš iš tiesų negaliu įsivaizduoti, kad vandeniai galėjo taip pasielgti... – pradėjo Semiuelis. Bet ounis jį nemandagiai nutraukė ir pradėjo dėstyti savo nuomonę apie vandenius, į kalbą dažnai įterpdamas įvairių prakeiksmų ir vis labiau siusdamas. Valdovas buvo šamanas, Ajolo genties atstovas, taigi nesistebėjo jam rodoma nepagarba. Prieš kelis šimtus metų šamanų buvo nekenčiama net labiau negu vandenių, o senus įpročius pamiršti labai sunku. Ypač, jei tai tau neparanku.
Pagaliau Tomas smarkiai įniršo dėl Valdovo abejingumo ir ėmė mažne rėkti. Semiuelis kantriai kentėjo senojo ounio siautėjimą kokias penkias minutes, tada piktai mostelėjo ranka ir suriaumojo:
- Gana, Tomai, liaukitės. Pasakysiu tiesą, - tęsė jis ramesniu balsu – nuo jūsų kalbų man jau skauda galva. Palikite mane, aš apsvarstysiu skundą ir priimsiu atitinkamą sprendimą.
Ounis piktai pažvelgė į Valdovą, vos pastebimai linktelėjo ir paliko priėmimų salę. Semiuelis galėjo prisiekti, jog girdėjo, kaip girkštelėjo Tomo dantys. Bet nespėjo durys užsiverti už jo nugaros, kai į salę įklibinkščiavo nedidukas vyriškis, kurio kūną dengė žilas trumputis kailis, o įkipos akys buvo beveik sidabrinės, pilnos išminties ir gerumo. Tai buvo Klifordas Senasis, Didysis Rūko Pakrantės karalystės burtininkas ir tiesiog geras Semiuelio draugas bei patarėjęs, garsėjantis nepakenčiamu būdu.
- O ne, Klifai, dar vieno susitikimo su ouniu šiandien neiškęsiu, - apsimestinai graudžiai atsiduso Valdovas ir pakėlė rankas į dangų. Seneliokas smagiai nusijuokė ir paklausė:
- Vėl Tomas Makvinas?
- O kas gi daugiau? Man jau nusibodo jo nuolatiniai skundai ir kaltinimai vandeniams. Pripažįstu, jie ne šventieji, bet to jau per daug.
- Juk supranti, kad Makvinas pavojingas žmogus ir tu privalai jo saugotis.
- Žinau, žinai, tačiau kartais taip norisi tiesiog nusukti jam sprandą...
- Matau, kad esi ne kaip nusiteikęs, tad leisk tave pradžiuginti tikrai gera žinia, - Klifas berniokiškai mirktelėjo Valdovui. Tokiomis akimirkomis atrodydavo, jog senąjam burtininkui ne daugiau kaip penkiolika ir jis vėl sugalvojo kokią nors išdaigą. Deje, dažniausiai taip ir būdavo. Po sales imdavo skraidyti indai, koridoriuose pasirodydavo šelmiškai nusiteikusios šmėklos, o tarnaites gąsdindavo įkyrūs vagišiai goblinai. Semiuelis jį bardavo vien iš pareigos, nemačiomis krizendamas į barzdą.
- Nejau vėl virtuvėje užsiveisė koboldai, o gal palėpėje apsigyveno vampyrai? – Valdovas nebuvo nusiteikęs juokauti. Kartais net Klifas sugebėdavo išvesti jį iš kantrybės, ypač po malonaus pokalbio su Tomu.
- Nieko panašaus, - užprotestavo senukas ir iš karto surimtėjo. – Tai dėl tavo žmonos. Ji laukia tavęs savo bokšte.
„O, Dievai... “ Valdovas atsiduso ir pakilo iš sosto. Asmuo, kurį jis dabar norėjo matyti mažiausiai, buvo jo žmona Nefritė. Tai buvo vedybos iš politinio išskaičiavimo, meilės nebuvo nė kruopelytės. Tačiau kelis metus po vestuvių Semiuelis buvo beprotiškai ją įsimylėjęs. Tačiau pamažu aistra blėso, peraugdama į panieką ir pasišlykštėjimą, kol virto abiem priimtinu ignoravimu. „ Ko gi Nefritei prireikė, kad įsakė pakviesti mane anksčiau laiko? “ Valdovų pora susitikdavo tik per oficialius priėmimus, o kartu praleisdavo tik vieną naktį per mėnesį, Mėnulio atgimimo naktį, kaip to reikalavo Dievai. Bet ir to buvo per daug. Sutuoktiniai vos galėdavo prisiliesti vienas prie kito, o seksas suteikdavo tiek pat malonumo, kiek ir danties rovimas. Semiuelis visada su baime ir pasibjaurėjimu laukdavo Mėnulio atgimimo, o juk buvo laikas, kai žmonos jis geisdavo nuolatos, kai net menkiausias prisilietimas ar net žvilgsnis uždegdavo aistrą. Jis taip ir nesuprato, kada viskas pasikeitė. Gal tada, kai suprato, jog po pasakiškai gražia Nefritės išvaizda slepiasi aikštinga ir išpaikinta mergiotė, turinti tiek pat smegenų kaip ir šikšnosparnis varpinėje. Gal anksčiau, gal vėliau, o gal ir visai jos nemylėjo. Valdovas papurtė galvą, bandydamas nuvyti varginančias mintis. Bet tai nepadėjo, ir Valdovas dar labiau paniuro. Tylėdami jie su Klifu pasiekė Valdovės bokšto duris (tais laikais žemių šeimininkai gyvendavo bokštuose, norėdami pabrėžti savo išskirtinę aukštesnę padėtį) ir pasibeldė. Po akimirkos jas triukšmingai atidarė jaunutis pažas ir garsiai paskelbė Valdovo atvykimą.
- Mano žmona visada mėgo tokias nesąmones, - subumbėjo po nosimi Semiuelis ir, pasipuošęs pačia nenatūraliausia šypsena, kokią tik galėjo iš savęs išspausti, įsliūkino į vidų. Jo dar laukė ilgas ir sunkus kopimas į viršutinį bokšto aukštą. – Ne veltui ji taip retai pasirodo apačioje, - piktdžiugiškai nusišaipė Valdovas. Išvaizda buvo dar viena jų nesutarimo priežastis. Per ne vienerius metus, praleistus gulint patogiuose šezlonguose, ant minkštų pagalvėlių ir giluose krėsluose, Nefritė pasidarė panaši į šilkais apsikarsčiusę statinę, o Semiuelio kūnas išliko stangrus ir dailus. Net užlipęs į patį viršų jis beveik neužduso ir išdidžiai įžengė į labiausiai nekenčiamą patalpą visuose rūmuose. Jo žmoną išsidrėbusi gulėjo brangiomis medžiagomis papuoštoje lovoje ir atrodė dar šlykštesnė, nei prieš mėnesį. Semiuelis nusilenkė ir pasistengė, kad jo balsas skambėtų mandagiai:
- Laba diena, Jūsų aukštybe. Kaip matau, atrodote kaip visada... nuostabiai.
- Baikite lankstytis, brangus vyre, - nuo ašaringo Nefritės balso Valdovą nukrėtė šiurpas. – Pats žinote, kaip bjauriai aš jaučiuosi.
- Labai dėl to apgailestauju, mano meile. Jei tik galėčiau kuo padėti...
- Ir viskas dėl jūsų kaltės, - Nefritė kelis kartus šniurkštelėjo nosį ir pasistengė nutaisyti miną, tinkančią pranešti tokią siaubingai svarbią naujieną. Ji žvilgtelėjo į prieš jos lovą kabantį veidrodį ir, nusprendusi, kad išraiška puikiai atskleidžia akimirkos dramatiškumą, prabilo žemu, kenčiančiu balsu: - Aš laukiuosi mūsų kūdikio, mielasis. Aš nėščia, - pakartojo ji įspūdžiui pagilinti, bet to jau nereikėjo. Semiuelis sudribo į pirmą pasitaikiųsį krėslą ir stengėsi nepamiršti kvėpuoti.
- Tu nėščia? - po valndėlės sugebėjo išstenėti, ir įsmeigė apstulbusį žvilgsnį žmoną. – Bet nejau tai įmanoma? Po septyniolikos metų laukimo? O Dievai...
Nefritė mėgavosi triumfu atydžiai stebėdama vyro veidą. Jo išplėstas žalias akis ir atkarusį žandikaulį. Lengvai drebančius kelius ir ilgus pirštus, gniaužančius fotelio ranktūrius. Sunkiai besikilnojančią krūtinę. Semiuelis dar niekad nebuvo toks susijaudinęs ir kartu išsigandęs. Po septyniolikos metų Dievai atsiuntė jam vaiką, įpėdinį. Tačiau kokia bus kainą, kurią reikės sumokėti? Ilgą laiką Valdovas kaltino save dėl žmonos nevaisingumo, nes manė tai esant Dievo Ajolo bausme už išdavystę – nuolankumą Umi ir Finui. Tada valandų valandas maldaudavo jo atleidimo, aukodavo Palaimintojoje Rūko Pakrantės girioje nuostabiausias aukas, liedavo atgailos ašaras. Tai buvo dar tada, kai mylėjo savo žmoną labiau už viską pasaulyje, ar bent jau įsivaizdavo ją mylįs. Tačiau dabar nežinojo, ką ir be manyti. Taip ilgai nekentęs Nefritės, nebuvo įsitikinęs, ar sugebės priimti jos vaiką kaip savo. Semiuelis nusipurtė, nuvydamas į šalį visas nereikalingas mintis. Reikėjo priversti save džiaugtis, džiūgauti, tiesiog šokinėti iš laimės. Valdovas tvirtai užsimerkė ir lėtai atsimerkė, surikiuodamas savo jausmus. Tada pasipuošė beveik nuoširdžia šypsena ir pasirengė atlikti reikiamą ceremoniją.

Pranašystė

Trečioji Mėnulio atgimino naktis po Valdovės Nefritės pastojimo idealiai tiko pranašavimui. Didysis Rūko Pakrantės karalystės burtininkas, Klifordas Senasis ruošėsi ceremonijai. Jis iškilmingai užlipo į viršutinį Atrologijos bokšto aukštą, kurį sudarė apvali aikštelė ir keturi obeliskai iš Morganos marmuro, žymintys dangaus kryptis ir Dievų buvimą. Klifas prie pietinio uždegė ugnį, dovanotą Ajolo žaibo; prie šiaurinio į marmurinį indą įpylė vandens, pasemto iš Umi Sidabrinio šaltinio; prie rytinio padėjo žemės, parsineštos iš  Šventojo Fei slėnio; prie vakarinio įsmeigė strėlę, papuoštą ilgomis paukščio plunksnomis, rastą Fino Žiediniuose kalnuose. Tada pagarbiai nusilenkė visiems Dievams ir atsisėdo į aikštelės viduryje nupiešto magiško simbolio centrą. Klifas ilgai ir kantriai laukė karštai melsdamasis Keturiems Elementams. Kai iki aušros liko vos kelios akimirkos, Dievai prabilo į jį.

Senasis burtininkas iš Astrologijos bokšto nusileido tik kai saulė pasiekė zenitą. Lėtai nuklibinkščiavo vidurdienio spindulių nutviekstu kiemu, klausydamasis, kaip po kojomis girgžda sausio mėnesio sniegas. Buvo labai šalta, net ir žiemos viduriui. Klifas nejučiomis prisiminė pranašystės žodžius: „Valdovų vaikas ateis su siaubingu šalčiu, kokio žmonių pasaulis dar nematė, jo gimimas bus paženklintas daugelio mirtimi“. Burtininkas sudrebėjo visu kūnu ir parklupo. Naktis bokšte atėmė visas jėgas ir jis nepajėgė atsistoti, tik ranko vis giliau smigo į sniegą, į stingdantį šaltį. „Vaiko atėjimas gali reikšti Aukso amžiaus pradžią, tačiau ir Pasaulio pabaigą. Viskas priklauso nuo to, kokia stichija jį valdys – Ugnis ar Ledas“. Klifordas drebėjo, apimtas silpnumo. Bandydamas pasikelti, tik paslydo ant užšalusios balutės ir stipriai trinktelėjo veidu į žemę. Akinantį sniego baltumą nudažė purpurinis kraujas. Burtininkas stebėjo, kaip tamsi dėmė plinta ir garuoja žiemos ore. „Speigas atslinks vasarą“. Skausmo bangelės ritosi nuo senojo ounio galvos iki kojų pirštų, erzindamos ir kankindamos nusilpusius raumenis, kol pagaliau susitvenkė pakaušyje ir su siaubinga galia sutraukė visą kūną taip, jog tas tapo panašus į mažutį skudurų ryšelį. Po akimirkos Klifordas nenatūraliai išsitempė, vėl susirietė į kamuoliuką ir, kimiai nežmonišku balsu klyktelėjęs, prarado sąmonę.

Didysis Rūko Pakrantės burtininkas lėtai pramekė sunkius vokus ir labai nustebo, virš savęs pamatęs akmenines skliautuotas kambario lubas.


Laukite tęsinio...