****

Kas tu
Iš baltų
Nenusakomų tolių
Margų atvaizdų atlydėta,
Tokia keista visa.
Kai suklupęs
Pakelsiu akis,
Savo langus
Ir bandysiu
Stotis ant kojų
Lyg sumedėjusių,
Pamatysiu iš tavo akių
Raibuliuojančio žvilgsnio
Krintančias baltas rožes.
Kai nebus
Kam paguosti manęs
Liksiu vienas
Toksai išprotėjęs,
Tu per rūką
Pilką ateisi,
O aš lauksiu
Pakėlęs akis
Nenusakomai liūdnas tokias.
Ir bandysiu
Suklupęs vėl keltis iš naujo,
Ir dairytis
Pro rūką
Nebaigtos dienos pabaigos,
Savo delnuos išvydęs
Tiktai linijas lūžtančias,
Giliai įrėžtas manyje
Ir nieko daugiau neįžvelgdamas,
Net ateities
Balto sniego
Ir visai
Nelinksmo savęs...
Diena baigės,
Štai dienos nebėra,
O per rūką
Kažkas lyg eina-
Tikriausiai suvytus, sudilus
Ir vieniša delčia...