Obelis  (Iš ciklo "Vaikystės Žemė")

Jei tapybai gabumų turėčiau
ir norėčiau nupiešti gimtinę,
pirmiausia obelį pieščiau,
tą senąją - antaninę,
kuri prie pat namo stovėjo –
plačiašakė, gražiai nuaugus,
ji užstodavo mus nuo vėjo,
šakomis glamonėdama langus.

Kiek jai metų – kam ten rūpėjo,
jau mama ją senole vadino,
bet gegužę žiedais kvepėjo,
pavasario burtais svaigino.
O rugsėjį žolėj gulėjo
obuoliai saldžiarūgščiai, traškūs –
jie kažkaip ypatingai kvepėjo
ir geltoni buvo lyg vaškas.

Tik tiesa, jų kas metai mažėjo –
ilgas amžius padarė savo,
juk jau šitiek gegužių žydėjo,
tiek varnėnų šakom išlingavo.
Kiek ledinių žiemų iškentėjo,
jau nieks pasakyti negali.
Aš tą obelį seną mylėjau –
kaip ir visą vaikystės šalį.

Tačiau vieną pavasario rytą
kažkas sunkiai ant žemės griuvo,
aš pro langą žvelgiau atdarytą –
o obels, - jau obels nebebuvo.
Ji užleido vietą po saule
dviem kriaušaitėm, kad augti galėtų,
iš kamieno jos sukalė suolą
pailsėti po sočių pietų.