Laiškas ant purvo

Miela drauge,

... kažkada rudenį rašiau Tau laišką ant klevo lapo. Gražus buvo laiškas, bent jau man patiko: apie literatūrą, gyvenimo prasmę ir kitokias nelaimes.
                Dabar žiema, taigi pats laikas būtų prisiminti savo romantiškąjį pradą ir parašyti laišką ant sniego ar bent jau liepti šalčiui jį išrašyti  Tavo languose. Tačiau turiu šiokių tokių problemų – lauke nėra sniego (lyja), o už lango nė kvapo šalčio (+20C). Bet tu net nepatikėsi, kiek už lango purvo! Ir visai aš čia ne apie politiką ir ne apie kaimynus, aš -  apie purvą.
Bjaurus oras, ką ir bepridursi (tačiau kas mums beliko? Kai nebėra apie ką rašyti visada galima parašyti apie orą...). Šiandien tikrai rašiau purve, tiesiog taip, bato galu, ėmiau ir rašiau, ne laišką, Tavo vardą. Na, gal ne Tavo, gal kitos, bet visgi. Tu juk žinai, kad aš labai sunkiai įsimenu vardus. Nebijok, tavo puikiai žinau. Tikriausiai.
Taip, veikiausiai rašiau savo vardą, parašą, blogiausiu atveju, inicialus – tuščiagarbiškumas. Visa nauda – purvinas batas. O dar mane kaltina aklu pragmatiškumu! Norėčiau, kad būtum mačiusi tą mano “grafiti”. Įdomu, kaip įvertintum mano meninius sugebėjimus.
Na va, šį tą apie gyvenimą jau parašiau: purvas, pragmatizmas, garbėtroška (lyg ir visa esmė). Dabar apie literatūrą. Modernizmas? Impresionizmas? Lyrika? Nevark. Pasakysiu – geriausia, tai skaityti, kas mano parašyta. Mažai? Skaityk antrą kartą... Žinoma, aš pats neskaitau šito nė pirmą, nė antrą kartą – aš rašau. Netiesa, kad esu geriausias, nors kai kas taip sako. Nors gal ir esu (absoliutaus pranašumo dėsnis, makroekonomikos vadovėlis), tik dar neaišku kur.
Liko kitos nelaimės. Prisimeni pasakojau apie purvą, tai va. Kiek žinau, myli gyvūnus. Nė velnio nežinau, bet bent jau šuniukus juk myli. Visos merginos juos myli (tikiuosi). Visgi grįžkime prie purvo, pagrindinio laišką persmelkiančio elemento. Kaip jau veikiausiai supratai, šuniukas (kurį Tu tikrai būtum pamilusi) irgi buvo purvinas. Bet svarbiausia – jis buvo suvažinėtas (negyvas ir atrodė ne itin patraukliai). Kodėl tau rašau tokias bjaurybes? Ogi dėl moralo. Jis galėtų būti toks: “nemesk šaligatvio dėl kelio”, arba “mūsų visų laukia tas pats likimas”. Bet aš pasistengiau ir sugalvojau originalesnį. Tačiau jam teks šiek tiek praplėsti mūsų jau pažįstamą “vaizdelį”.
                Kitoje gatvės pusėje stovėjo mažas berniukas (išties stovėjo didelis girtuoklis, bet aš niekada nesitaikstau su nykia realybe). Jis, žinoma, taip pat buvo purvinas, jo akys buvo didelės, mėlynos, geraširdiškos (kaip mano) ir jis nuolat svirduliavo. Nors ne, svirduliavo turbūt girtuoklis, o mažas berniukas verkė – pupos kaip ašaros ritosi jam per skruostus. Jis laukė, kada gi jo šuniukas atsikels ir atbėgęs nulaižys nuo purvinų žandų pupas-ašaras. Galbūt tai buvo netgi ne jo šuniukas, bet jis laukė.
                Taigi moralas. “Mes visą laiką ko nors laukiame, patiriame laukimo džiugesį, žmonės gimę laukti: mano kūrybos, laiškų, mylimųjų, mirties (gražus žodis). Ir ne viską, ko laukiame, verta pasiimti. ” Juk jei tas berniukas būtų nuėjęs pasiimti to taip laukiamo dešimties lengvųjų ir trijų krovininių automobilių pervažiuoto šuniuko, jis būtų galutinai supratęs, kad Mopsas (mėgstu šį vardą) niekada nebebėgios... ir būtų netekęs daugybės palaimingo laukimo skausmo kupinų akimirkų!
                  Na štai, lyg ir viskas: įžanga, dėstymas, netgi moralas, o dabar jau ir pabaiga. Dabar jau aš lauksiu Tavo laiško, pasiimti neateisiu, geriau palaimingai lauksiu. Nerašyk ant klevo lapo, ir ne ant purvo, šalčio irgi nemėgstu – nebenoriu romantikos, geriausia būtų, jei parašytum ant balto popieriaus lapo (gali būti linijomis).
Iki
Su meile (o gal ir be)
A_Nevėžis