Apie gyvenimą 4

4 dalis

(Gal kas nustebs išvydęs sklaustus sakinio pradžioje, bet kitaip negaliu. Iš karto pranešu – buvau daug ko prigalvojęs, kuo čia jus pradžiuginus. Tačiau viską pamiršau ir man teks improvizuoti (bet gal būt ką nors ir prisiminsiu berašydamas). Taigi pradedu.) Koks tyras rytas! Nebe ta miestietiška šiluma, nebe tas šiltnamio efektas. Čia drąsiai, niekieno nevaržomas pučia žvarbus vėjelis. Savaime aišku, kad čia ir paukščiukai čiulba. Gamtaaaaaa…… Savo fantazijose nutariau pakeliauti už miesto.
Atsisveikinau su žiurke (ji, tiesą sakant, mane užkniso). Vargu ar mes su ja dar susitiksime. Noriu daugiau laiko skirti sau, parašyti ką nors apie gyvenimą. Gyvenimas tas labai spalvotas ir įdomus (tai žino kiekvienas save gerbiantis (nesuprantu, kodėl?) žmogus. Šniokščia kriokliai. Aš randuosi kažkokioje kalnuotoje vietovėje. Labai įdomu… beveik visi žinome, kad vaivorykštė atsiranda saulės spinduliams perėjus kiaurai vandens lašus (vaivorykštes stebėti galime ten kur kriokliai, fontanai… arba po lietaus). Taigi, jeigu mes dabar atsisuksime šonu į saulę ir nusišlapinsime (labiausiai tinka vyrams) – ar mes, išskirdami savo sūriuosius skysčius matysime po savimi mažytę vaivorykštę? Nemanau. Štai koks jums pirmasis šio skyriaus pamokslas, cho cho cho!
Šešiolika pavasarių, šešiolika vasarų aš išgyvenau. Bet nemačiau praktiškai nieko. Prisipažinsiu, kad kur nors toliau nei į Nidą, buvau išvykęs tik į Estiją (Taliną), Rusiją (Maskvą, Sankt Peterburgą) ir į Gagrus (neatsimenu šalies pavadinimo, bet tai ta, kuri su Gruzija kariavo. Laiku išvažiavome iš ten!). Tei vot. O aplink svietą pakeliauti tikrai norėčiau. Tai čia buvo toks mano noras.
Norėčiau paliesti kokią įdomesnę temą. Liečiu ją savo rankomis. Jos vardas – kiaulė. Ne, ne. Tai ne pakaitalas mano žiurkei. Žodžiu, kartą laidoje “Prie Kavos” apie tai buvo šnekėta, jei kas nemate, tai aš pasakysiu jums pats. Kiaulės yra labai geros “grybų medžiotojos”. Ypač triufelių. Taigi, prieš eidami į mišką grybauti (nelabai aktualu šiam metų laikui), pasižabokite kiaulę (jei neturite – teks pirkti, gal atsipirks) pavadėliu. Tiks ir šuns pavadėlis, gerai jai būtų ir antsnukis. Kai kiaulė užuos grybus, neleiskite jai prie jų artintis – ta pradės juos knisti ir bandys suvalgyti. Triufeliai yra delikatesas, jų patiekalai sutinkami Prancūziškoje virtuvėje. Ir už triufelius nemažai moka!
Visa šitai visai neprimena apie gyvenimo diskusiją. Matote, aš išbridau iš tos depresijos. Kažkaip viskas atrodo labai šauniai, ir nėra čia ko rašyti apie liūdnąją gyvenimo pusę. Kažkaip tais “prišikau” nedidelėmis pastraipomis, o mano mintys visai nesusiena - atrodo lyg ruoščiau scenarijų kokiai nors televizijos laidai, kurios pavadinimas turėtų būti maždaug toks: “Pokalbiai apie viską”.
Klausiausi Joni Mitchell. Štai ką jums pasakysiu – seksas žudo. Taip. Per daug sekso kenkia. Aš net nukrypsiu nuo šios nukrypusios nuo visų kitų temų temos. Aš neįsivaizduoju, kam reikia vesti tokį žmogų, kuris tau patinka, bet tu jo nemyli? Anksčiau ar vėliau bus reikalinga meilužė. Dar šlykščiau galvoju apie moteris už pinigus. Kaip taip galima? Aš gyvenime taip negalėčiau pasielgti. Aš esu šlykštus, rašau apie šūdų pasaulius, tačiau … taip šlykščiai elgtis negalėčiau. Ir nesiruošiu aš vesti tų, kurios man patinka. Gal kai kuriems pasirodys kvaila, bet man atrodo, jog reikia vesti tą, kurį myli taip stipriai, kaip dažnai rodoma gražiuose romantiškuose filmuose (o tokia meilė kai kam gali pasirodyti nereali). Tai štai kaip aš mąstau. Ir prakeikiu visus tuos, kas perka kekšes (net nevartosiu žodžio prostitutės (beje, suprantu, kad joms irgi nelengva gyventi šiame pasaulyje)). Žinoma, vargu ar ką pakeisi, jei susirasi naują meilę, ir jei ji dar stipresnę už senąją. Dabar aš lyg ir paprieštarausiu sau pačiam – žmogus turi būti laisvas, bet ne per daug. Suprantu, kam kankintis ir gyventi su žmogumi kurio nebemyli? Bet nemanau, kad tikra meilė kada nors dingsta. Kiek žinau, vyrams geriausias amžius ką nors pamilti – 30 metų. Tokiame amžiuje vyrai (sakyčiau mes, tačiau aš dar net nepilnametis) tampa protingais, jie praturtėja dvasiškai ir gali rasti tikrą meilę. O amžiuje iki 30 – reikia tik lytinio pasigardžiavimo (taip taip, būna ir tikra meilė, tik daugeliui ji iki keturiasdešimties metų išblėsta (prašau nieko neįsižeisti, tai su jumis gali ir nenutikti (ir aš to linkiu!))). O tam nereikalingos kekšės. Ir net nereikia suvaidinti, kad myli. Žinoma, tai, ką aš dabar pasiūlysiu, gali atrodyti kvaila ir sudėtinga. Aš siūlau štai ką – susitarkite su žmogumi. Išsišnekėkite. Ir jeigu jūs abu trokštate to paties, jeigu jūs pakankamai gerai sutariate – pasimylėkite. Galite tai kartoti ir kartoti, kol vienai šaliai nenusibos. Tada niekas nebus įsipareigojęs ir visi, palikę lovą vėdintis, galės ramiai išsiskirstyti. Tai štai kaip, net iki meilės priėjau!
Gal būt gamtoje kyla gražesnės mintys. Gamtoje švaru (net karvių išmatos smirda kur kas maloniau nei miestas). Mieste galima rašyti tik apie žiurkes, šūdus ir visokias nešvankybes. O gamtoje…, o gamtoje – gyvenimo grožį, meilę ir kiaules, valgančias triufelius.