Inkognito

    Sakai, trošku tau pelenuos?
    Gerai, aš toks. Toks vienišas kalnuos
    Pametęs žodį savo
    Vis klaidžioju takuos.

    Visi aplinkui klykia:
    Pakart už melą apgaviką!
    Palaukit! Aš žiopčioju be oro šito,
    Juk aš nekaltas – aš inkognito.

    Neplėškite manęs jūs gabalais,
    Palaukit, gal slepias jis po pelenais?
    Taip taip, po tais, kuriuos trošku,
    Po tais, kurie užnuodijo mane tirštai.

    Aš įbridau giliai į rupią sielą,
    Gal rasiu tą ko ieškau amžinai?
    Be atsako, be atsako ir vėl,
    Tik migdo pelenai. Kodėl?

    Tik tu dar sugebi paguosti,
    Bet šįkart kažkodėl tyli.
    Kodėl? Kodėl tu nebyliai žiūri,
    Nejaugi žodžių neturi?

    Kodėl likimas juokias iš manęs?
    Kodėl ne iš ko kito?
    Gal jis taip pat negali rast savęs
    Kaip aš – kaip inkognito.