tyliu alyvų šnaresiu naktim
šaukiu vakarį vėją skristi su manim
nulipt nuo sapno gijų yrančių
ant mano pirštų rūke smilkstančių
skaičiuoju pelenus nuo nelabųjų aukuro
supu jų nuodėmę ant surakintų rankų
balsai vargonų niauriai budina iš pragaro
juos paskutinį kartą žvilgtelti į dangų
gal ir mane ant jo užkels dievai ar vėjai
dangus arti, tik per gilus besparnei sielai