nebepalik?..

- Atstokit! Nekenčiu jūsų! Eikit velniop. Nebenoriu nieko apie jus žinoti. Palikit mane ramybėj. Ir pagaliau nustokit apsimetinėti, kad aš jums svarbus! Vemt verčia jūsų veidmainiškumas ir netikrumas. Veltui gaištat laiką, vaidindami šiuos absurdiškus spektaklius. Na, ir kas, kad esu kitoks negu jūs, bet jūs net nemėginat manęs suprasti. Rūpinatės tik savimi. Jums gerai, bet jūs vis ieškot, kad būtų dar geriau, pamiršdami pasidžiaugti tuo, ką jau turit. Jūs nesiklausot manęs, kai kalbu. Tik palinksit galvom, kaip tie mažyčiai plastmasiniai šuneliai taksistų mašinose, pritvirtinti ant galinės palangės... Mano sienos pažįsta mane geriau nei jūs. Nusibodo butaforiniai jausmai, mechaninės šypsenos, mediniai žodžiai...
    - Bet, sūnau, mes tik... – motina bandė pateisinti situaciją, bet Dovydas ją pertraukė.
    - Noriu, kad manęs nebeieškotumėt, - pasakė jis ir padėjo ragelį. Po to ilgai dar žiūrėjo i tylintį telefoną. Pagautas įsiūčio, pašoko nuo kėdės ir nuspyrė jį į kitą kambario galą. „Atskyriau save nuo motinos“, - galvojo ironiškai šypsodamasis. - „Ei, tu, dėvintis karūną, neišleidžiantis nė garso, girdėjau, jautiesi klaikiai?.. Ką gi, blogai. Sveikas atvykęs į mano pasaulį! Ei, tu, vagiantis žiburį, girdėjau, kad šviesa dingo iš tavo gyvenimo?.. Ką gi, labai blogai. Sveikas atvykęs į mano pasaulį! ”
      Dovydas atsistojo, apsirengė ir išėjo. Nežinojo, kur eina. Jam patikdavo slampinėti gatvėmis ir stebėti žmonių veidus, daiktus, parduotuvių vitrinas, gatvės muzikantus ar pravažiuojančius autobusus. Žiūrėdamas į juos, jis galvojo, kaip visa tai nutapytų, kokius dažus, spalvas, teptukus pasirinktų, kaip pavadintų savo kūrinį... „Ar tu esi tas žmogeliukas iš paveikslo? Ar tu negali išeiti už paveikslo rėmų? Tai riba? Tu suvaržytas?.. Ne, Dovi, tu juk dailininkas. Tu - menininkas. Tu priklausai bohemai. O šie žmonės laisvesni už visus kitus (neskaitant sielos vargšų ir tų, kurie apriboja save vien dėl pinigų – prakeiktų, nusmurgusių popiergalių...). O ar tave riboja, tarkim, dešimt Dievo įsakymų? Na, pavyzdžiui, vogti yra nusikaltimas, ir už tai tu, be abejo, būtum nubaustas. Turėtum atsakyti net ir tuo atveju, jei iš turtuolių vogtum televizorių, apsivilkęs marškinėlius su užrašu „Aš esu Robinas Hudas – bėdžių kvartalo gailestingoji mergelė“ ir ketintum atiduoti tą teliką vargšams. Bet, palauk, tu juk netiki! Nebetiki nuo tos akimirkos, kai nutraukei ryšius su motina. Aišku, tu gerbi religiją ir Dievą, ir apskritai visus Dievus, kokie tik, žmonių manymu, egzistuoja... Vadinasi, tavęs nevaržo religija. O valstybė? Bet juk tu gyveni savo susikurtam pasauly - savo valstybėj, kuri tik tau vienam žinoma, kurioj tik tavo įstatymai, kuri brangesnė tau už tūkstančius kitų valstybių. O moralė? Varžo, m? O kiti žmonės? Ar tikrai kiti yra niekas? Taip, niekas, jei tai tik nėra Lora. O kaip tu pats? Nekenčiu savęs... Niekada nerodyk savo jausmų. Nekalbėk apie savo problemas. Neišsiduok, kad esi vienišas. Nepasitikėk niekuo. Niekada iš nieko neprašyk pagalbos. Esi kilęs iš nebūties ir moki tik skaudinti žmones. Pamiršk praeitį ir negalvok apie ateitį. Tu rūpiniesi tik tais dviem savo vilkais. Tie du baltieji šiaurės vilkai ir Lora yra vieninteliai dalykai, kurie pakursto aukuro „noriu gyventi“ ugnį. Jie vieninteliai, kuriuos tu prisileidi prie savęs. Jie nulaižo tavo žaizdas. Kodėl neišmokai svajoti? Kodėl niekada nebėgai su klijų tūtele savo byrančiam gyvenimui iš paskos  ir nemėginai jo suklijuoti? Velniop. Kodėl mėgaujiesi tik lietaus muzika ir tamsos kvapu? Kodėl nepasakei, kad mirtis ne paslaptingesnė nei pauzė sakinio gale? Kodėl kartais nebekvėpuoji? Nepasakei, kad mirtis artimesnė nei širdies dūžis. Kodėl? Tylėk! Nežudyk daugiau vėjo. Jis vis dar dainuoja tiesą. Tu bijai šviesos. Tuštuma aplinkui. Nustok raganauti. Žinau, kad išnyksi ir nebegrįši. O tau ir nereikia grįžti, nes tavęs niekas nelaukia! Tūnai rūke - tirštame, slogiame. Geri tylą. Tirpsti. Blėsti. Kodėl slepiesi? Nulaižai kraujo lašus. Netikėk niekuo. Tu gęsti."
        "Mama žėrė tau į veidą balto smėlio saują. Jis graužia tau akis ir girgžda tarp dantų. Dingo oro pilys, iliuzinės spalvos, stiklo karoliukai... Mama, ar mano ašaros degina tau delnus?  Mama, kodėl naikini? "
        "Dovydai, tu nyksti. Nyksti. Magija? Ne, tai tavo nebylus skausmas. Lora, can You find me space inside Your bleeding heart?.."*
        Lora, mergaitė, kurią kažkada mylėjo ir kurią vis dar myli, nedingo iš Dovydo minčių, sapnų, vizijų. Dovis negalėjo užmiršti, kaip kartu jie lakstydavo aguonų lauke, kaip nuvargę krisdavo ant žolės, stebėdavo baltus pūkinius debesis ir įsivaizduodavo, kad tai koks nors gyvūnas... Dovydas prisiminė, kaip ji daužė kumščiais jo buto duris ir verkė, kai jis neįsileido jos į namus. Neįsileido, norėdamas apsisaugoti nuo kančios. O dabar Lora buvo ne jo. Ji buvo kito, kažkokio šikniaus advokato. „Lora, aš užuodžiu tavo kvepalus, kur bebūtum. Kur tu? “
        Dovydas įlipo į troleibusą. Susmuko kėdėje ir nuožmiu žvilgsniu apžiūrėjo jo „turinį“. Priešais sėdėjo mergaitė, kuri, prispaudusi prie krūtinės, laikė vyšnių maišelį,  lyg bijodama, kad kas neatimtų. Išpūtusi savo žalias blizgančias akutes, ji spoksojo į Dovydą ir godžiai kimšo uogas burnon, nors vos spėjo jas kramtyti. Dovis nusisuko į langą.
      „Kodėl sugrįžta jausmas, kad turiu tave susirasti? Lora-a-a!! Aš pasiilgau tavęs... Ne, nereikia! Nenoriu skausmo. Aš nekenčiu tavęs.. Bet kokia tu graži, kai verki! Tu visuomet graži. Lora, aš nekenčiu taves. “
      Jis vėl atsisuko į mergaitę. Ji vis dar spoksojo į Dovydą.
    - O mano mama skalbinių segtukais dažnai prisega kambarinių gėlių stiebelius prie įsmeigtų bambukinių lazdelių, kad šie nenuvirstų ir neperlūžtų, - pasakė mergaitė.
    Jis norėjo nutapyti ją aguonų lauke. Dovydas galvojo, kodėl ji taip pasakė: „O gal ji yra mažytė bjauri ragana, kuri per savo stiklinį rutulį stebėjo visą mano gyvenimą, matė, kas nutiko mano šeimoje, ir dabar specialiai atsirado čia tam, kad pribertų druskos ant žaizdos?.. “
      - O mano mama kvepia obuolių pyragu, - pridūrė mergaitė, grūsdama į burną dar vieną saują uogų.
      „O maniškė – drėgna žeme. “ Dovis staiga atsistojo, užvaldytas įniršio. Jo rankos drebėjo. Jis tiesiog degė noru pasmaugti mergaitę, bet sugriebė už stulpo, skaudžiai užsigaudamas alkūnę. Stovėjo išpiltas šalto prakaito, raudonas iš pykčio, sulaikęs kvėpavimą ir tvirtai įsikibęs i stulpą, stengėsi save suvaldyti.
        „Nukentėjusiųjų stotelė“,-  pasigirdo vairuotojo balsas iš garsiakalbio. Dovis staigiai nėrė lauk iš troleibuso. Lengviau atsikvėpė. Mergaitė prisispaudė prie lango. Dabar ji nesuprato, kas atsitiko šam vaikinui, kuris ką tik tapo pirmoji jos meilė. „Dar akimirka ir bučiau nesusivaldęs... Bet juk tai - tik mažas nekaltas vaikas. Ką sau galvoji? Kas tau atsitiko? “, - kartojo jis mintyse. -  „Lora, kur tu, kai man tavęs taip reikia?.. “  Jis nusispjovė ir prisidegė cigaretę. Ėjo tolyn nuo to prakeikto troleibuso. Priėjo Loros namą. Ir suvokė, jog nesąmoningai čia atsidūrė. Juk prieš išėjęs pasivaikščioti, net nemąstė, kur eis. Ir kažkokios jėgos jį atvedė čionai. Dovydas ilgai trypė aplink namą, lyg paauglys, eidamas į pirmąjį pasimatymą. Bet tai buvo tūkstantis pirmasis pasimatymas, o Dovio baimė buvo šimtą kartų didesnė... Jis bijojo, kad jos nebus namie, bijojo, kad ji neatidarys durų, bijojo, kad atidarys šiknius advokatas, bijojo, kad šiknius duos jam į kaulus... „Dangus nušvito jau, o aš vis dar  svaigstu su tavimi. Dangus, kur naktį verkė lietumi... “**  Jis įėjo į laiptinę. Užlipo į trečią aukštą. Sustojo ties Loros durimis. „Kita naktis, kuri ateis, bus ta pati. Naktis, kuri kvėpuoja tavimi. “** Pusvalandį prastovėjo, žiūrėdamas į kilimėlį kojoms nusivalyti. Galiausiai paspaudė durų skambutį, kuris išleido isterišką, ausį rėžiantį garsą. Išgirdo, kaip prie durų prisiartino ji. Išgirdo kievieną jos žingsnį, širdies dūžį ir atodūsį. Ji atdarė. Pamačiusi Dovydą nusišypsojo. Ji nebuvo nė truputėlio nustebusi.
        -Ar prisimeni, kai prieš metus, mes sėdėjome mano namuose, ant grindų, gėrėm arbatą, garsiai dainavom, juokėmės iki numirimo ir valgėm ananasinius saldainius? Lygiai devintą vakare tu atsikandai pusę saldainio, kitą pusę numetei ant stalo, nusivalei burną į megztuko rankovę, šyptelėjai ir pasakei: “Sudie, Dovi. ” Ir niekada daugiau nebepasirodei? – pasakė Dovydas, spausdamas delne ananasinio saldainio popierėlį.
        - Kiokią arbatą gersi? – paklausė Lora, įsitempdama Dovį už rankos į namus.
        - Su cinamonu.
        - Kaip ir visada, kai būdavai su manimi... – ji vėl nusišypsojo.
        - Gerų įpročių nekeičiu, - atsakė jis, - aš vis dar turiu saldainio tą kitą pusę , Lora.
        „Tu esi paplaukęs mistiškas meninikas, kuris kažkada, kai svajojau numirti,  pasipainiojo man po kojomis. Prisimenu, širdis tądien, kai tave pamačiau, daužė krūtinę iš vidaus lyg bokso kriaušę ir garsiai man rėkė: „Tu JĮ myli! “ Prisimenu, kaip bijojau prie tavęs prieiti... Bet išdrįsau, " -  galvojo Lora, žiūrėdama į Dovydą.
        - Ar pameni, kai pirmą kartą prie manęs priėjai? – lyg skaitydamas jos mintis, paklausė Dovis. - Buvo vėjuota, apsivėmusi diena. Smarkiai lijo. Aš stovėjau stotelėje, kurioje nebuvo pavėsinės. Buvau kiauriai permirkęs.
          - Taip, bet juk tau tai nerūpėjo. Tu tūnojai lipnioje minčių begalybėje, - įsiterpė ji.
          - Aha... Liaukiau troleibuso ir rūkiau. Ir iš kažkur atsiradai tu, tokia pat šlapia ir su cigarete rankoje. Ir, įtraukusi dūmą, man pasakei: „Ar žinai, kad rūkyti nesveika? “.
          - O tu tylėjai ir žiūrėjai į mane tom savo juodom akim, beveik nemirktelėdamas, - pridūrė Lora.
          - Po to vėl paklausei: „Ar žinai, kad gali susirgti vėžiu? “, - tęsė jis.
          - O tu pakvietei mane puodelio arbatos, - Lora padavė puodelį su arbata Dovydui.
Jie atsisėdo svetainėje ant grindų, vienas priešais kitą.
          - Tą pačią dieną aš tave pamilau... Kodėl palikai mane, Lora? – paklausė Dovis.
          - Juk tu pats to paprašei, neprisimeni? – Lora ramiomis akimis žiūrėjo į sutrikusį Dovydą. – Tu sirgai. Ir sunkiai.
          - Kuo? – atrodė, jog jis iš tiesų nieko neprisimena.
          Lora tęsė toliau:
          - Depresija, Dovi. Tu labai kentėjai dėl to, kad mama niekada tavęs nesuprato, dėl tėvo savižudybės, dėl to, kad mama ištekėjo už tėvo priešo, dėl to, kad jai niekada nerūpėjai... Kiek įmanydama, stengiausi tau padėti, ir man buvo be galo sunku. Pusę metų pragulėjai psichiatrinėj ligoninėj. Tą dieną, kai tave išleido, mes pietavom Čarlio restorane, pameni? Ir nei iš šio, nei iš to tu pasakei: „Palik mane, Lora. Aš žinau, kad tau sunku su tokiu, kaip aš. Palik mane tada, kai pats pamiršiu, kad to tavęs prašiau... “. Na? Pameni? Prieš dvi dienas suėjo lygiai pusantrų metų, kaip tavęs nemačiau...
          Dovydas, skausmo perkreiptu veidu, žiūrėjo į tą liesutę, raudonplaukę mergaitę ir negalėjo suvokti, kodėl jis taip pasielgė... Po to mintyse dar kartą išrikiavo ką tik girdėtus žodžius. Vienas po kito grįžo prisiminimai. Ir tada, kai sudėliojo kiekvieną atsiminimą tarsi mozaikos detalę į jam skirtą vietą, pravirko. Verkė kaip mažas vaikas, atsiskyręs nuo mamos ir pasiklydęs didžiuliame prekybos centre. Lora pabučiavo jo kaklą ir prisiglaudė.
          - Atsiprašau... – drebančiu balsu pasakė jis. Jie gulėjo ant žemės susiglaudę.
            - Man buvo labai sunku, Dovi. Nenorėjau tavęs pamiršti. ("Ir nepamiršau...") Norėjau tik daugiau niekada nebekvėpuoti. Bet tas advokatas, su kuriuo mes po to draugavom, užtiko mane be sąmonės vonioje, ant grindų, nugabeno į ligoninę ir išgelbėjo mano sumautą gyvybę... Prakeikiau jį. O jis ėmėsi mane globoti. Galiausiai susidraugavom ir jis ėmė man patikti. Truputį atsigavau. Apsigyvenom kartu kitame mieste. Atrodė, jog viskas grįžta į savo vėžes, nors tavęs ir neišmečiau iš savo galvos. O ir nenorėjau išmesti... Nejaučiau jokios neapykantos, nors man skaudėjo, Dovydai. Vėliau pastojau. Taip, nuo advokato. Bet jis tuo nesidžiaugė. Priešingai, jis net nepatikėjo, kad tai jo vaikas. Žiauriai susipykom. Jis porą kartų man smogė, dėl to patyriau persileidimą. Tada jau puolė atsiprašinėti, bet nedelsdama palikau jį ir tą miestą. Grįžau čia. Sugniuždyta. Praėjo daug laiko, kol nustūmiau kančią nuo savęs.
              - Aš kaltas dėl to, kas tau atsitiko, - pasakė Dovydas, šlykštėdamasis savimi.
Lora prisiglaudė prie jo. Jis ją apkabino.
              – I hate myself... I hate myself. *** Noriu tūkstantį kartų būti prikaltas prie kryžiaus, numirti tūkstantį kartų už viską, ką tau padariau.
- Tu nieko nepadarei. Ir tu dėl nieko nekaltas. Ir visa tai jau praeitis. Ar gali
įtikėti, kad visa tai buvo tūkstantį metų prieš mums užgimstant?.. – pasakė ji.
Dovydas stebėjosi Loros stiprybe. Dovydas stebėjosi jos meile jam. Dovydas be proto ją mylėjo.
            - Tu visada jautei mažytę adikciją mirčiai, - ji nusišypsojo. - Bet, žinai, užtenka kasvakar mirti su viltim ryte pamatyti kažką naujo. Aš pagaliau jaučiu smalsumą rytojui. Negalima daugiau mirti. Ypač, jei ten mūsų nepriima... Kai reikės, pasikvies. Suprantu, kad tokie mano žodžiai trumpaamžiai, bet kol kas tegu jie skamba. Nesvarbu, kad atsibusiu vėl šiandienoj. Gal kiek kitokioj?.. Laikykis, prašau! Būkim tvirti.
            Ji perbraukė pirštais jo veidą. Jis gulėjo susirietęs jai ant kelių.
- Nebepalik manęs, - tyliai pasakė Dovydas, - pasiilgau cinamonu kvepiančių
vakarų ir vyšninio lietaus. Noriu nulaižyti visą skausmą nuo tavo širdies. Noriu kvėpuoti tavimi.
       

* (angl.) „Ar gali surasti man vietos savo kraujuojančioje širdyje? ”
**Andrius Mamontovas “Naktis”.
*** (angl.) “Aš nekenčiu savęs. ”