baltos avižos pakvimpa lietumi,
darganotas rytas
vėl kutena mano pėdas,
mano siela vaikšto pėsčiomis
ir tyloj dėlioja paskutinius pėdus.
darbas baigtas -
kaimo kelyje
mano siela pabučiuoja pienę
dar akimirka...
ir būsim artimi,
kaip kadais tokie pat tylūs
ir neradę žodžių...
begalybėj
tirpstančiu
myliu...