Veidrodinis grindinys

2004-12-18

Veidrodinis grindinys

Įkyrus dilgčiojimas paduose. Kaip niekad skausmingas, įkyrus.
Keletą sekundžių laikau siūlą. Dingstančio miego.
Skausmas nepakenčiamas. Rytas išmetė mane į krantą.
Batai privertė atsistoti, įjungiu ryškią šviesą.
Lipu ant lėtai besisukančio tualetinio stalelio.
Aplink veidrodžiai. Vis dar bandau grįžti į sapną. Kurio nebepamenu.
Alkis, didis nuovargis verčia ištarti tūkstančius kartų kartotą frazę. Žvaliai, su meile. Labas rytas. Batai.
Jie užsiėmę savimi.
Kriukteli kažką.
Pajuntu palaimingą injekciją į blauzdas.
Srūva maistas, energija, gyvybė.
Trumpai. Batai nenori, kad būčiau sotus ir aptingęs.
Stoviu. Žiūriu pro langą.
Name, priešais, į tuštumą žvelgia kiti. Nepažįstu. Kaimynai.
Mano Batai nemėgsta kaimynų.
Mano Batai ruošiasi.
Tyliai dūzgia poliratorius. Šnypščia aromatų talpos.
Tarška spalvų paletės ratas. Įprasta melodija.
Užgroja alyva suteptos mechaninės dalys.
Viskas atliekama nuosekliai. Kruopščiai, pedantiškai, susikaupus.
Mano Batai ruošiasi.
Stumteli mane durų link. Išeiname. Stabtelime ant slenkščio. Reikia įvertinti rytą.
Batai analizuoja saulės spindulių intensyvumą.
Matuoja oro drėgmę.
Turiu laiko. Stebiu.
Vaikai eina į mokyklą. Batukai mirga švieselėmis, žvygsi, pypsi.
Vaikiškos mados.
Mano Batai nemėgsta vaikų. Susierzinę sukriuksi.
Žengiu. Nupėdinu veidrodiniu grindiniu....
Pas Ją!
Mano Batai tyrinėja save. Visą kelią. Save veidrodžiuose tyrinėja visi Batai. Rytas. Apatiniai aukštai –  kampu pakreiptos sidabro plokštės.
Visa gatvė. Veidrodžiai Batams.
Turiu elgtis mandagiai. Neužkliudau besistaipstančių merginų. Aplenkiu garbaus amžiaus personas.
Gatvė. Šurmulys. Batai...
Praeinu “Didijį veidrodį”. Mano Batai pradeda susikaupti.
Žingsniai tvirtesni. Achilo sausgyslė pulsuoja. Batai pradeda spausti. Dar keli žingsniai. Įtampa baugina.
Stop. Iškvepiu.
Atsiveria krokodilo odos durys.
Čia kiekvieną rytą geria arbatą. Ji.
Visada Ji čia. Matau Ją.
Jos stalelis prie lango. Šalia įgaubto vertikalaus veidrodžio. Čia Jos Batai atrodo  lieknesni.
Kiekvieną rytą Ji čia?
Nesuvokiu.
Interjeras. Kaip ir visur. Staliukai be kojų. Pakabinami.
Patogu bendrauti. Batams gerai. Veidrodžiai ne mobilūs. Senamadiška aplinka.
Romantiška asmenybė. Ji laukia.
Mano stalelis. Dūris į čiurną. Užimtas. Įsikuriu toliau.
Matau Ją. Stebiu.
Šiandien Ji nuostabi. Vis nuostabesnė.
Raudonmedžio supinatorius. Dramblio kaulo pakulnė.
Perlamutro padai. Mažyčiai sidabro drieželiai.
Leopardo kailio antblauzdžiai.
Ji stilinga. Tik Jos skonis. Tik Jos. Kvapas.
Mano Batai pradeda jaudintis. Jaučiu virpesį paduose. Pasuku nosį į Ją. Lėtai, bet užtikrintai. Vyriškai.
Ji visada atsakydavo tuo pačiu. Elegantiškai. Truputį tingiai.
Šio judesio nesulaukiu dabar.
Nekrustelėjo.
Klausiančiai kilsteliu nosį. Jokio atsako. Kodėl?
Aš čia. Šiandien ypač šaunus.
Barškuolės odos raštai spindi. Aukso pentinai suka diskus. Lėtai. Priešingomis kryptimis. Žvilga. Liepsnoja.
Jos nosytės žiūri kitur. Kur? Mano įprasto staliuko link.
Užimto staliuko link. Nudiegė nykštį. Šaltas prakaitas tarpupirščiuose.
Baimė.
Šalia Jos.
Ten.
Sėdi Jis.
Batai. Matiniai. Aksominiai. Juodi. Trumpaplaukė pantera. Imitacija.  Neskanu. Pigu. Bet Jos nuostabios nosytės nukreiptos ten.
Kodėl?
Mano batai panikuoja.
Spengia. Spaudžia vis labiau. Kraujas tirštas. Tepalas senas.
Tada.
Jo vienas Batas.
Kaip drįsta Jis.
Suka nosį į Ją.
Nepakenčiama. Mano Batai apmiršta. Ir štai. Dieve!
Jo Bate atsiveria nasrai. Panteros. Spindi iltys.
Žvėris tikras! Gyvas. Alsuoja. Atmerkia geltonas akis. Į Ją.
Garuoja rubinas. Liežuvis.
Išrieda per veidrodines grindis. Iki Jos.
Tobulas perlas.
Leopardo kailis išskysta.
Skauda. Klykiu. Mano Batai laužo kaulus. Plyšta raumenys, trūkinėja sausgyslės. Verda kraujas. Lūžta nagai.
Viskas baigta.
Mano Batai tampa pilki.
Sustingsta.
Lieku vienas.
Sustingstu.
Jie pakyla. Išeina kartu.
Užsiveria krokodilo odos durys.
Žingsniai.
Skamba.
Veidrodinis grindinys...


Paulius Arlauskas
redagavo Dalia Staponkutė