Kamenhaufas (2)

"Galbūt aš mirsiu kaip mokyklos vadovas arba kaip abatas ar vyskupas. Nesvarbu kaip. Tikslas yra toks: visuomet būti ten, kur galiu daugiausia padėti, kur mano būdas, mano savybės ir gabumai ras geriausią dirvą, didžiausią veiklos plotą. Kito tikslo nėra. " (H. Hesse ‘Narcizas ir auksaburnis’)





Taip Kamenhaufas, kiūtindamas namo, tamsiame senamiesčio skerstgatvyje vos neužkliuvo. Buvo tamsu ir sunku įžiūrėti, bet kažkas tikrai voliojosi. Ir tai buvo panašu į žmogystą. Akys pamažu priprato prie tamsos, ir Kamenhaufas įžiūrėjo vienmarškinį žmogų, iš kurio sklido tyli dejonė. Jis buvo sušalęs, ir, matyt, nebeturėjo net jėgų drebėti, tik lūpomis kaskart perbėgdavo švelnus drebulys, išgaudamas paskirus garsus, kurie prašėsi pagalbos. Šalikas, kelis kartus apvyniotas apie kaklą, teikė tam seniui savotiško nepaaiškinamo inteligentiškumo. Dabar buvo galima įžiūrėti jo apžėlusį veidą, purvinas rankas, kyšančias iš atraitotų baltinių rankovių, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Jo kelnės buvo šlapios ir smirdėjo šlapimu. Viskas, ką Kamenhaufas galėjo šiuo metu jausti šiam žmogui - begalinį gailestį, norą būti reikalingu, galimai susidraugauti su juo ir padėti jam išbristi iš purvo. Dabar tai tapo tikslu, kurio niekada Kamenhaufas neturėjo, ir net neįsivaizdavo jį kada nors atrasiąs.
Jis parsivedė nepažįstamąjį namo, nuprausė, šiltu vandeniu praplovė skrandį, apklojo šilta antklode, ir pamatęs, kad senis užmigo, atsisėdo šalia. Ryte jis buvo vis dar silpnas, bet galėjo pats išgerti šiltos arbatos, sunkiai kosėjo ir karščiavo. Reikalingų vaistų jis gaudavo vaistinėje, pas savo gerą bičiulį. Kamenhaufui buvo labai malonu slaugyti, prižiūrėti tą vienišą senį, o kai tas sustiprėjo - klausytis jo gyvenimo istorijų, kurios tikrai buvo liūdnos, bet gražios ir įdomios. Senis jam papasakodavo daug daugiau, nei jaunasis mokslo žmogus rasdavo savo knygose. Šie du žmonės papildė vienas kitą. Valkata ir inteligentas, senas ir jaunas, ligotas ir sveikas, išprusimas ir patyrimas, - viskas susipynė, ir dabar tai tapo vienu. Kažkas tvyrojo šiame tamsiame kambaryje. Kažkas, ką sunkiai galima buvo paaiškinti. Kamenhaufas dar niekada taip nesijautė.
Kai pamažu senis pradėjo stiprėti, jo žvilgsnis atgijo, ir jis buvo netgi gražus. Jo veidas buvo raukšlėtas, plaukai žilstelėję, ir dabar jis labiau buvo panašus į kokį užklydusį keliauninką, nei į prasigėrusį benamį. Jame Kamenhaufas dabar net matė savo tėvą. Ir jį dar labiau užplūdo švelnūs jausmai.
Bet su kiekviena diena šilti jausmai maišėsi su nerimu ir liūdesiu. Jis matė, kaip sveiksta tas senas žmogus, ir Kamenhaufas pradėjo bijoti, kad štai ateis diena, ir jis taps nebereikalingas. Jis taps nebereikalingas šiam seniui!
Lentynose tvarkingai buvo sudėtos knygos: Platono, Aristotelio darbai, Šventasis Raštas, Gėtė, Dostojevskis, Medicinos ir Psichologijos mokslų tomeliai – ir visa tai atrodė be vertės, kai nėra žmogaus, kuriam gali padėti.