Bokštas -3-

Vėl tas pats miestas.
Po pusmečio.

Miestas prakaitavo saulės atokaitoje. Buvo pats vidurdienis, saulė spigino į pakaušį, katės snūduriuodamos tingiai vartėsi topolių šešėliuose, o nuo asfalto garavo karštis. Miestas tyloje šventė pietų pertrauką; žmonės sėdėjo pavėsinėse, valgė namuose suteptus sumuštinius ir gėrė kioskuose nusipirktą, iš šaldytuvo ištrauktą šaltą alų. Ir tylėjo, nes virš miesto tvyrojo nepakeliamas karštis. Pirmą kartą per dešimt metų - sausra.
Fiodoras Vladimirovičius vėl išėjo į gatvę.
Kaip ir kasdien, jis tiksliai tą pačią minutę priėjo prie kątik pradėjusio skambėti taksofono, pakėlė ragelį ir kažką į jį tyliai pasakęs, vėl jį padėjo.
Jis pasakė: "Viskas ramu".

- Meksikiečiai ir ispanai tai vadina siesta.
Fiodoras atsisuko. Prieš jį stovėjo šlapias nuo prakaito žmogėnas su tamsiais beviltiškai pasenusio modelio akiniais. Vienas akinių stiklas buvo įskilęs.
- Prašau?
- Meksikiečiai ir ispanai tai vadina siesta. Pats vidurdienis, kada karštis pasidaro nebepakeliamas ir viskas sustingsta. Jie atsilošę sėdi kėdėse ir geria šaltus gėrimus, arba veidą užsitengia sombrero, atsisėda prie sienos ir miega. Arba kambaryje su uždarytomis langinėmis jie apsikabina savo čikitas ir gulasi.
- Ir?
- O mes, rusai, mes žinome - tai - ne siesta. Po sausros toks nepakeliamas karštis gali reikšti tik viena - pamatysite, Fiodorai Vladimirovičiau - bus audra. - žmogus atsiduso, - Žinau, jau žiojatės klausti, ar jūs mane pažįstate. Atsakau - nepažįstate. Aš, beje, irgi jūsų nepažįstu. O vardą atspėjau. Geros jums dienos, Fiodorai.
Tada jis tiesiog nusisuko ir nuėjo, o Fiodoras, pirmą kartą per pusmetį, patraukė ne namo.

"Senąjį Garnį" uždarė. Plakatus nuplėšė, porą langų išmušė. Vidų priteršė, sienas "papuošė" įvairiausiais grafiti. Vietiniai chuliganai padirbėjo iš peties, bet kažkodėl paliko baro kėdes. Fiodoras Vladimirovičius ant vienos iš jų ir prisėdo. Jis pasižiūrėjo pro išdaužtą langą, į mėlyno dangų įsirėžusį tamsų bokštą. Bare vėl užgrojo muzika, vėl pasigirdo žmonių šurmulys ir bokalų dzingsėjimas. Grįžo praeitis.
"... Mums reikia būtent jūsų. Fiodorai, supraskite, jūs geras fizikas, jeigu būtumėte norėjęs, žinoma, jūsų potraukis alkoholiui neturi su tuo nieko bendro, dirbtumėte Maskvoje, taikomosios fizikos institute... Yra labai mažai žmonių, gerai suvokiančių specialiąją reliatyvumo teoriją. Bet, dėja... Reikalas paprastas - jūs vedate tris žmones į bokšto teritoriją, juos nuvedate iki bokšto operatorinės, ir ten juos paliekate. Mūsiškiai jais pasirūpins - o jūs grįžtate atgal, ramiai sau gyvenate, mes jums mokame penkiagubą pensiją, ir jums lieka tik vienas rūpestis - kasdien pakelti telefono ragelį ir pranešti mums apie situaciją. Beje, Fiodorai, bijau, kad negalite atsisakyt mūsų pasiūlymo - žinome, kad jūsų motina ligota ir gali bet kada mirti. Jūsų nesantuokinis sūnus, rodos, irgi sveikata pasigirti negali... Pagaliau jūsų paties širdis, pakirsta tokių nelaimių, gali sustoti... Ir dar, Fedia, galima, aš jus taip vadinsiu, pasistenkite nesukelti aplinkinių įtarimo - išprovokuokite trijulę - tegul `patys` nusprendžia ten eiti. Na, būkit sveikas. " - dzingteli bokalas.
Toliau - panirimas į kitokią erdvę. Kur vektorius i nėra vienetinis vektorius, o greičiau vektoriaus j ir nežinomo vektoriaus epsilon suma, o gal ir sandauga. Pirmas pojūtis - lyg susikeistų pasaulio šalys. Antras - šaltis. Prieblandoje šimtas metrų atrodo lyg šimtas kilometrų, kuriuos reikia nubėgti.
Bokštas, stovintis lyg tvirtovė. Storos metalinės durys. Iš kažkur atslinkęs suvokimas, kad šis bokštas - ne vienintelis. Ir kad šitas bokštas būtinas. Ilgas kilimas liftu. "Aš palauksiu čia, jūs eikit, apsižvalgykit" - sakai, vykdydamas užduoties sąlygas. Jie išeina, o tu spaudi mygtuką su išrėžtu vienetu. Tada dar nubėgi dar šimtą kilometrų ir išneri į normalią erdvę, kur i yra vienetinis vektorius. Bėda tik tame, kad tu pats - jau kažkoks iškreiptas, ir tavo šešėliui nusispjaut į vienetinius vektorius.
Tada kasdien sakai "Viskas ramu", ir bijai, kad vieną dieną teks pasakyti "Bus audra".
Fiodoras pasipurtė. Už lango matėsi besileidžiančios saulės apšviestas miestas. Nejaugi jis užmigo?
Ir staiga jis prisiminė vieno žmogaus balsą.
"O mes, rusai, žinome... "
Antono Antanovičiaus balsą.

Po penkių minučių jis, įmetęs penkias kapeikas į taksofoną, surinko penkiolikaženklį numerį.
- Alio? Maskvos centrinė specialioji meteorologinė tarnyba? Perduokite Levui, kad vyriausiasis metereologas Romanovičius praneša - bus audra, kartoju, bus audra.