Dagilis (I dalis)

Langas mano praviras luotu
skaidriu virš miestelio plaukia,
dirbtuvėlės kažkurios prietemoje,
mažas eukaliptas ištiesia
lapus užsnūdusius į aikštę,
mano ilgesys - dagilis liepsnotas
išskrenda pro langą ir sukasi
virš tirpstančių vasaryje veidų.

Moteris ir vyras vedasi gatve
porcelianinį, švytintį berniuką,
mano ilgesys prakaito lašu
jo kaktoj dega: žymė šviesos
pasaulio kito, trečiojo, septintojo...

Už devynių jūrų, už devynių girių
rausvas atspindys mano
stikle liko. Pamirštas langas,
atvertas tuščioje palėpėje,
ir į jį dar žiūri galvą užvertęs
senas, purvinas žmogus,

o aš šiuo metu į moters krepšį
stačia galva krentu, kur rasoja
nuo karščio stebuklingi pomidorai,
į storulės akis krentu,
ir ji, pašokusi lyg sviedinukas,
per grindinį skrieja pilką,
ir mano ilgesys - dagilis neregėtas
pakyla nuo vokų jo beblakstienių,
lekia dabar per niūniuojantį orą,
pro padavėjus, panašius į auslindas,
restorano tarpduryje rūkančius "Kastytį",

o štai darbų mokytojas -
sukelia prisiminimus gražius,
baltas senolis, kepuraitė šviečia
jau iš tolo; jis grįžta iš pirties,
ir ant rankos, per alkūnę sulenktos,
it kūdikis nerealus gruodyje,
žirgas siuvinėtas plevena:
virš kanopėlių atlasinių - muilo burbulai
jūros spalvos, muilo burbulai švelnučiai.

Už devynių jūrų, už devynių girių
atspindys mano žiūri į eukaliptą,
jau pažadinusį lapus savuosius
dirbtuvėlės tamsoje, ir viduramžių
vorai tylieji apdraiko jo stiebą
dulksvais plaukais. Diena! Diena!

Ilgesys, sparnuotas mano ilgesys...
Aprimęs pakelia jau žmones
ir, suklupęs ant kelių, šerkšnotoje
bažnyčioje meldžiasi prieš kito
pasaulio šviesą, plūstančią ratilais
                                        gruodžio oru -
gaiviu.