Gražuolė paukštė paslapties išskleidė sparnus!
Nusijuokė, nusikvatojo ir parodė man kas bus:
Jei Kario kelią pasirinksiu, tapsiu šiam pasauly gerbiamas vagis,
O jei Mokslinčiaus – turtais, pinigais, valdžia man niekas neprilygs…
Ji tarė man:”tarnauk kitiems, bet būk protingas ir klastingas,
Kai laikas smogt ateis, smog taikliai, būk negailestingas,
Kovok ne tam, kad mūšio pergalę laimėtum, tam, kad nugalėtum…
Tam, kad turtu, pinigais, valdžia ilgai čia pasidžiaugt galėtum!”
Aš atkirtau:”tavo nubrėžti tokie Keliai manęs nedomina, nes veda
Į godumą, baimę, egoizmą, neapykantą ir melą!
Sakyk, kiek metų aš galėsiu džiaugtis tavo “dovanota” Karalyste! Ką?
Ji baigias truškinančiu pralaimėjimu, fiasko ir atsakomybės baime visada!”
Sutriko paukštė paslapties, sutriko ir labai supyko:
“Žmogeli kuo mano dovana brangi tau neįtiko?
Tu jos nenori? Tai neimk, bet dovanoju protą! Šauksi – grįšiu…” Pasakė ir išnyko,
Ir jokios vilties, troškimų, ateities ir meilės šiam pasauly nepaliko…