Apie gyvenimą 3

3 dalis

Romantiškas vakaras. Tiems, kas įsimylėjęs. O kitiems … tiems, kam kažkuo kažkas neįtinka, tai įprastas sumautas vakaras. Numautas, o po to sumautas kaip kokia kojinė. Kaip nešvanku. Kodėl? Kaip jūs įsivaizduojate kojinės sumovimą? Užmauti – aišku, ant kojos ir baigta. O sumauti? O sumauti reiškia ją kažkur kišti, o ne ja kažką mauti. Taigi vakaras toks, kad kojinė yra sukišta į subinę. Perkeltine prasme. Hiperbolė. Kojinė smirda smirdančioj nuo smirdančių “smirdalų” subinėj. Jūs galvojate, kad man labai juokinga tariant žodį “ŠĖ” ir “subinė” ar pan.? Ne. Man nė kiek nelinksma. Pavyzdžiui, kai kurie negali klausytis tokių žodžių, mat jiems pasidaro bloga, jie pradeda vaidinti tragedijos spektaklius. Aš nebijau šių skambių žodžių. Žodis “šūdas” man jau seniai tapo labai duslus. Kaip šūdas. Aš net neįsivaizduoju jo, kai jį miniu. Ir dar daug kitų šlykštybių. Juk ne jose gyvenimo prasmė, jos tik ta interaktyvioji gyvenimo detalė.
Trys žvirbliai tupi ant šakos. Du nukrito, kas liko? Nė vieno. Tai buvo ne žvirbliai, apsirikau...
Miestas skęsta tamsoje, kenksmingose dujose, korupcijoje. Smirda pinigai, smirda automobiliai, smirda gatvės, smirda žmonės. Debesys lėtai plaukia virš mūsų, jie neskuba. Jie irgi smirdi, prisiryja mūsų dujų. Net mėnulis vos tesugeba prasiskverbti pro juodas dėmes. Viskas nori verkti. Viskas kas mus supa tiesiog springsta nuo smarvės, nebegali kvėpuoti užkimštais plaučiais. Ne, nemanau, kad rašau apie Vilnių ar kokį kitą Lietuvos miestą. Tai, ką įsivaizduoju, tikrai ne Lietuvoje. Gal būt kur nors JAV. Pavyzdžiui, Čikagoje. Visi jie ten guli. Kažkas bando keltis ir žengti kelis žingsnius. Jie negali. Man labai nejauku, kadangi aš stoviu ir žiūriu į visą šią bejėgę sceną. Aš irgi įtrauktas. Greitai ir aš nugulsiu po laiptais. Dabar džiaugiasi tie, kas išseko parke. Jiems minkščiau nei kitiems. Krenta ir paukščiai, sukdami apgailėtinus ratus aplink dangoraižius. Baisu.
Kažkur čia guli ir mano draugė žiurkė. Ji atsigauna… ar bent jau man taip atrodo. Žiurkė man yra kažkoks simbolis. Aš ją galiu susieti su bet kuo, net jeigu jums, mielieji skaitytojai, tai atrodytų neįmanoma. Aš iš bet kuriuos vietos nedideliais šuoliais galiu persikelti bet kur, į praeitį ir į ateitį. Aš netgi galiu persikelti į paralelinius pasaulius, antras ir trečias dimensijas! Teisybė išlieka teisybe – žmogus gali viską (kas yra fantazijos ribose)! Taigi štai jums vaizdelis: guli mano draugė žiurkė, visa išsikerojusi, žiūri į mane kvailom akim (tokias akis turi vienas toks rožinis Kiniečių gamybos pliušinis kiškutis vos už keturis litus), mirkčioja (dėkui Panytėlei už atskleistą tiesą) ir (štai dabar… siurprizas! Vienam gali pasirodyti pernelyg vaikiška ir banalu, o kitam rimta ir kažkuo įdomu… (net rimas išėjo!)) staiga sako man žmogaus balsu:
- Denisai (ar į tave kreiptis Deni (o taip, mano žiurkė irgi moka naudoti skliaustukus)), aš ilgai tave stebėjau (ir buvau tavo stebima), ilgai tave apuostinėjau… ir nusprendžiau kloti visą tiesą.

Įdomu, kokią tiesą tu slepi, mano sufantazuota žiurke? Ar yra dar kažkas ko aš nežinau?

- Tikrai yra. Juk tu nebuvai tikras ar žiurkės mirksi ar ne. Tu netgi nežinojai ar jos iš viso kada gerai užmiega, bet tu buvai labai arti tiesos. Mes miegame, bet esame budrios. Žiaurus šis pasaulis.

O ką tu man norėjai prieš tai atskleisti?

- Ogi aš tau norėjau daugiau papamokslauti apie viešpatį Dievą (kadangi jau apie jį buvai užsiminęs ankstesnėse savo esė dalyse, jeigu galima šitai vadinti esė, nes šioje dalyje nuklydai iki kažkokių keistų vaizdinių, kad galėjo ir romanas išeiti, jei labiau būtum pasistengęs (bet aš žinau – tu tinginys ;) )). Taigi apie Dievą, tą mūsų seną tėvą, gerąjį ir dorą, barzdotą ir nestorą. Ar tu niekada nepagalvojai, kad Dievas galėjo būti moteris?

Na… gal ir pagalvojau. Ypač privertė susimastyti filmas “Dogma”. Tačiau… kaip gi tada jo žmona galėjo tapti šventoji Marija?

- Gal būt tau tai atrodys nepadoru (te prakeikia mane bažnyčios magija (tokios nėra)), tačiau… Dievas (Dievė (Deive nesinori jos vadinti, praėjo tie laikai)) gali būti lesbijietė (ar taisyklingai parašiau?). Yra ir kitas variantas. Marija yra vyras (Marijus). Gal būt mes kažką sumaišėme (arba mūsų protėviai)? Gal būt Dievas yra tas, kas pavaizduota Marijos paveiksle? O Marija yra pavaizduota Dievo paveiksle su visa ta barzda?

Ahem. Gal būt ir taip. Kažkokią nesąmonę tu čia mane porini. Jeigu dar ką nors apie superžvaigždę Jėzų Kristų prišnekėsi, tai –

- Ne, ne. Jėzus Kristus yra Jėzus Kristus, nekaltas ir nepaliestas. Tiesiog vietomis susikeitė jo tėvai. Aš turiu omeny, kad… man atrodo taip. Tačiau gal būt taip ir nėra. Aš tik žiurkė. Tarp kitko, tau neatrodo keista, kad aš su tavimi šneku? Net iš mokslinės pusės žiūrint – aš gi tik instinktais gyvuoju?

Ką tu čia nusišneki! Reikia tave užraukti kaip užpakalį. Reikia man užraukti ir savo “debilistiškas” mintis. Reikia pasnausti, ryt pagerės. Aš jau baigiau.

- Labanakt, Denisai.

Tylėk, dūra.